Augalų vieta 15 arų sklype Vilniuje FOTO

Vilniaus pakraštyje esančiame 15 arų sklype telpa ne tik namas, bet ir šimtai augalų, kuriuos čia puoselėja botanikė, fitodizaino dėstytoja, Vilniaus Pedagoginio universiteto oranžerijos vadovė Teresė Jokšienė. Gausybė žaliuojančių ir žydinčių augalų čia harmoningai dera tarpusavyje ir kuria estetišką aplinką: gėlynai išmoningai sugrupuoti, jie įrėmina gyvatvorę, namą bei takelius, o viduryje kiemo palikta erdvės žaliuojančiai vejai.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Gėlynuose išsitenka tokia gausybė augalų ir visi gerai matomi todėl, kad susodinti išmintingai: arčiausiai – žemaūgiai ar kiliminiai, paskui – šiek tiek aukštesni, o toliausiai – aukštaūgiai. Taigi jie vieni kitų neužstoja, o toks išdėstymas išryškina dekoratyvumą.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Skarotą eglutę primenantis puskiparisis itin žavi Teresę, ir, nors jis liaudiškai vadinamas „šlapia višta“, botanikė su tokiu ne itin garbingu pavadinimu nelinkusi sutikti, nes medelis išsiskiria itin subtilia forma.

Kaip ir daugelis mūsų, Teresė dabar stengiasi taip sodinti augalus, kad su jais nebūtų daug vargo. Parenkami ir komponuojami jie labai racionaliai, kad reikėtų kuo mažiau ravėti – juk tai nedidelis malonumas... Kita vertus, botanikė pastebi, kad vienas iš augalų suteikiamų privalumų tas, jog galima lauke padirbėti, atsipalaiduoti, pailsinti galvą, o ir kūrybinių minčių tuomet daugiau kyla.

Sklype itin įspūdingai atrodo įmantrių formų dekoratyvūs spygliuočiai, džiuginantys akį žaluma ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą. Pasak šeimininkės, puskiparisius, tujas, kadagius galima genėti kaip tik širdis geidžia visą laiką, kol jie auga. Genimi medeliai užima mažiau vietos, o ir formuoti jų „stilių“ smagu. Ar reikia ypatingo išmanymo? Botanikė tvirtina, kad ne, užtenka atidžiai stebėti augalą, pašalinti nudžiūvusias, saulės nudegintas ar netvarkingai želiančias šakeles. Jos, beje, veltui neprapuola – susmulkinamos ir panaudojamos kaip mulčius.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Šalia namo, pietinėje pusėje, puoselėjama nedidelė Viduržemio jūros pakrantės oazė. Šį įspūdį sukuria levandos, juka, tik vasarą su vazonu į lauką išnešama palmė – paprastoji nykštukė – ir itin įspūdingos karpažolės, kurios, nors ir neištveria lietuviškos žiemos, bet pačios pasisėja ir kasmet vėl išauga.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Vos atokiau nuo gatvės esantį sklypą nuo pašalinių žvilgsnių slepia tvora. Prieš ją pasodintos paprastos lietuviškos pušaitės genimos taip, kad jų ažūriniai vainikai primintų debesėlius – tai leidžia spėti, jog už tvoros pamatysime estetiškai sutvarkytą aplinką.

Gėlyne gausu medelių ir krūmelių išraiškingais kamienais, daugiamečių gėlių dekoratyviais lapais, juolab kad didelio spalvų margumyno šeimininkė sakosi nebemėgstanti, o geltona išvis ėmė erzinti, tad ji mieliau renkasi mėlyno, violetinio ar vyšninio atspalvio gėles.

Pasak Teresės, tai tikras botanikės gėlynas, o ne pagal griežtas taisykles „sustiliuotas“ kraštovaizdžio dizaino pavyzdys... Kita vertus, augalas ne koks akmuo, kurį rasi, kur padėjęs (nors ir šie turi savybę į žemę įsirausti...) – jis nuolat kinta, be to, reikia vietos augti. Kiekvienas augalas turi galimybę atskleisti savo žavesį, dekoratyvumą, nes šeimininkė juos kruopščiai išdėsčiusi nuo žemiausių iki aukščiausių, todėl visi puikiai matomi. Na, o jei dėl kokių nors priežasčių prapuola kaimynų gausybėje ar, atvirkščiai, ima šiuos užgožti, Teresė ieško jiems naujos – tinkamesnės vietos. Taip gėlynas nuolat kinta ir niekuomet nepabosta. Naujus augalus moteris taip pat pirmiausia įsigyja, o tada ieško jiems vietos, derindama žiedų ir lapų spalvas bei formas.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Rudenėjančiame gėlyne prie šviesiais violetinių atspalvių žiedais pasipuošusių japoninių plukių, šluotelinių flioksų ir žemaūgių astilbių dera tamsiai violetiniai perilių ir vaisginų lapai.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Japoninė plukė – labai nereikli ir gausiai antroje vasaros pusėje žydinti gėlė, kurios žiedais galima papuošti ir namus, nes augalo dekoratyvumas dėl to nė kiek nenukenčia.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Gudobelių gyvatvorė ne tik slepia kiemą nuo kaimynų žvilgsnių – jos fone puikiai išryškėja žiedų spalvos ir lapų margumas.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Tarp gausybės įvairių veislių astilbių yra ir vėlai žydinčių. Rudenėjantį gėlyną puošia į tankų kilimą sužėlusios žemaūgės astilbės dekoratyviais kompaktiškais žiedynais.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Terasos-pergolės atramas apsiviję augalai, iškilę aukščiau sklypo reljefo, aplinkai suteikia struktūrinės įvairovės.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Kininė šizandra (arba kininis citrinvytis) – gerai augantis ir žiemojantis augalas. Jo uogos žaismingai raudonuoja tarp žalių lapų, o vaistinės savybės prilygsta ženšeniui.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Nors yra tvirtinančių, kad vijokliniai augalai kenkia medienai, šeimininkė mano, jog nieko nėra amžino... Tad čia ne augalai turi prisitaikyti prie terasos-pergolės, kad šią puoštų, bet jos paskirtis – suteikti vijokliams galimybę atskleisti išraiškingą formų bei spalvų įvairovę ir netgi nokinti derlių.

Jaukioje terasos-pergolės užuovėjoje, žalios ir vešlios smaugiko lapijos fone, klesti lauke vasarojančios vazoninės gėlės. Čia saulės, gaivaus oro ir jėgų žydėti pasisemia oleandras, didžialapės hortenzijos. Šie augalai žiemoti keliauja į rūsį.

Tarp ramybe dvelkiančios augmenijos dramatiškai išryškėja tvenkiniui apdailinti panaudotų grubios faktūros dolomito plokščių ir vandens kontrastas. Šalia tvenkinio labai apgalvotai pasodinti gluosnis ir ginkmedis – jų išraiškingi siluetai atsispindi vandenyje ir taip pat išblaško jo monotonišką nuobodulį. Beje, ginkmedis – itin Teresės puoselėjamas augalas. Šis vienas seniausių žemėje medžių kol kas retas mūsų kraštuose, bet vis labiau populiarėja. Dabar jo veislių yra ir svyruoklinių, ir labiau skaldytais lapais ir, kaip juokauja botanikė, po penkiasdešimties metų mes laikysime jį lietuvišku augalu.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Šalia tvenkinio, kuriame žydi vandens lelijos, įrengtas nedidelis alpinariumas. Jam tokia vieta parinkta ne tik todėl, kad įrėmintų vandens telkinį, bet ir kad alpinariumo augalai gautų kuo daugiau saulės, be kurios jie skurstų.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Nors šią vasarą juka nežydėjo, tvirti ir aštrūs jos lapai dera prie alpinariumo stiliaus. Deja, pasak Teresės, per žiemą šį karštų kraštų augalą sunku išsaugoti, nes lapai nukenčia nuo drėgmės, tad pavasarį juos tenka nupjauti. Bet ir naujai ataugę jie gražiai išryškėja tarp kiliminių alpinariumo augalų.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Kadangi sklypas yra ant šlaito, reljefas padiktavo savo sąlygas: reikėjo įrengti terasas. Jos suformuotos iš akmenų ir augalų, tarp kurių vyrauja šliaužiančių formų spygliuočiai, šakomis apglėbiantys akmenis ir susiliejantys su jais į harmoningą visumą.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Alpinariume tinka auginti tik tuos medžius ar krūmus, kurie nemeta didelio šešėlio. Todėl originaliai nugenėtas kadagys ne tik tapo pagrindiniu šio gėlyno akcentu, bet ir netrukdo mėgautis saule aplinkiniams augalams.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Kaip pasakoja Teresė, ji neprisiriša prie augalų – susirgusius ar skurstančius keičia dekoratyvesniais. Juk augalai turi būti naudingi – ne pinigine prasme, bet kad jais grožėdamiesi ir rūpindamiesi patirtume malonumą, pajustume gyvenimo džiaugsmą, atgautume jėgas. O tuomet ir finansinė sėkmė nepraeina pro šalį...

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Šluotelinė hortenzija, žydinti vasaros pabaigoje įspūdingais žiedais, pasak Teresės, yra fantastiška gėlė. Jai nereikia daug šviesos, tad gerai auga ir kaimynų gyvatvorės metamame šešėlyje.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.
Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.
Botanikė sako, gėlyną būtų galima sukurti vien iš šilokų, nes jų yra pačių įvairiausių, žydinčių ir ankstyvą pavasarį ir vėlyvą vasarą, besipuikuojančių įdomių atspalvių žaliais, gelsvais ir rausvais lapeliais.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Tiek šluotelinės hortenzijos, tiek kitų baltais atspalviais žydinčių augalų žiedai ne tik itin išryškėja blykštant vasaros spalvoms, bet ir dera prie visų, net pačių margiausių gėlyno vietų.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Grakščiais subtilių atspalvių žiedais pasipuošusios alūnės išsiskiria žalios vejos fone. Šios nereiklios ir atsparios labai gerai augančios gėlės žydi jau nuo vasaros pradžios, o jų šluotelės dekoratyvumą išsaugo ir paliktos žiemai.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Kuriant gėlynus augalai sugrupuoti taip, kad ir vejai liktų daug erdvės. Juk ne vien gėlių priežiūra teikia malonumo – kieme reikia vietos ir žaisti, ir pailsėti.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Įspūdingo dydžio nelepios gaurės nuo seno auginamos mūsų gėlynuose. Tai šiose platumose prisitaikę augti augalai, todėl nelabai baiminasi gamtos išdaigų, jei tik įkurdinami drėgname pavėsyje.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Originaliais įvairiausių rausvų ir violetinių atspalvių žiedais pasipuošusios kleomės šiuo metu tapo madingu augalu – jos išlieka tiesios net užpučiamos vėjų, nes turi tvirtus stiebus. Kenkėjai taip pat jų nenuniokoja, o priežiūra itin paprasta, be to, gėlės pačios pasisėja.

Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Sodinant mažą augalėlį galima įsivaizduoti, koks jis bus suaugęs, kaip gėlyne derės jo lapai ir žiedai. Bet šis gamtos kūrinys greitai kinta, taip pat keičiasi ir jį supantys augalai, tad siekiant sukurti harmoningą kompoziciją sunku išsiversti jų nepersodinus.
Augalai
Augalai
A. Narmonto nuotr.

Senstančius augalus nuolatos reikia karpyti, kad jie išsaugotų dekoratyvias ir išraiškingas formas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis