Palikti – ekologiška ir natūralu

Gamtoje augalai rudenį lieka su stiebais, su lapais, kurie palaipsniui ruduoja, nukrenta, pridengia šaknis. Vėjas čia pripusto sniego, prineša kitų augalų lapų. Taip gėlėms žiemoti sveikiau – kaip po natūraliais patalais.

Gamtos ciklas yra uždaras ratas: lapai krenta, suyra, juose esančios maisto medžiagos grįžta į žemę ir vėl maitina kitus augalus… Tai vertingos organinės trąšos. O kai visi lapai ir stiebai iš gėlyno tik išnešami, šiltuoju metų laiku tenka augalus gausiau tręšti ir naudoti vis daugiau chemijos – tokia kaina mokama nutolus nuo natūralių gamtos dėsnių. Kita vertus, kraštovaizdžio dizaineriai kone vienbalsiai tvirtina, kad ir nužydėjusių varpinių žolių šluotelės, parudavę paparčių lapai ar nudžiuvę astilbių žiedynai turi daug savotiško rudeninio žavesio.

Nupjauti – estetiška ir saugu

Deja, tenka nepamiršti ir to, kad saulėtą vėlyvo rudens dieną nesutvarkytas gėlynas atrodo kaip šiukšlynas. O juk ne tam jis puoselėjamas, kad kelis mėnesius reikėtų žiūrėti į vėjo šiurenamus stagarus. Daug tvarkingiau ir dekoratyviau aplinka atrodo tada, kai lapai ir stiebai nukarpyti. Tačiau nereikėtų liesti tų, kurie turi žiemojančią žalių lapų skrotelę – ją reikia palikti.

Net jei visi daugiamečiai augalai rudenį nupjaunami, kad stagarai akių nebadytų, po gėlėmis ar krūmeliais, kurie kilę iš šiltų kraštų ir mūsų žiemas sunkiai pakelia, būtinai turėtų likti žolių, nukritusių lapų. Kai rudenį nespėjus pasnigti žemę sukaustys gruodas, tai gali išgelbėti lepius augalus.

Nudžiuvusiose antžeminėse augalų dalyse kaupiasi ligų sukėlėjai, kenkėjai. O kai naktys šaltesnės, temperatūros svyravimai didesni, suaktyvėja grybinės ligos: tikroji, netikroji miltligės. Jei užpuola netikroji miltligė, ji plinta žaibiškai ir išgydyti gėles nuo jos labai sunku. Taigi ir todėl svarbu nuskabyti nužydėjusius žiedus, nudžiuvusius ar pažeistus lapus, stiebus.