Specialistas pataria, ką daryti, jog sulauktumėte džiuginančio braškių derliaus

Dabar pats metas ne tik iki soties prisivalgyti braškių, bet ir pasirūpinti, kad kitais metais galėtumėte mėgautis ne pirktinėmis, bet savo užsiaugintomis uogomis. Kad ir koks nedidelis jūsų daržas, braškių lysvei vietos visada galima rasti.

Kalbiname LAMMC SDI sodininkystės technologijų skyriaus vyresnįjį mokslo darbuotoją dr. Nobertą Uselį.

Braškės – vertingos ir vienos mėgstamiausių uogų. Jų pavadinimas nėra tikslus, jas reikėtų vadinti sodo žemuogėmis. Tačiau dabartinis uogų vardas nuo seno vartojamas, tad visi taip jas ir vadina.


Braškės vienos skaniausių uogų, jų skonis pats geriausias tik ką šviežiai nuskintų. Iš braškių verdamos skanios uogienės, džemai, kompotai, spaudžiamos sultys, šaldomos. Lietuvos mitybos centras rekomenduoja gyventojui per metus suvartoti po 6 kg šių uogų.


Vertė. Braškių uogos stimuliuoja virškinimą, tinka nuo širdies, inkstų, kepenų ligų. Jose gausu azoto junginių, pektinų, organinių rūgščių, C, B1, B2, B6, B9, E, karotino, PP vitaminų ir jodo.


Vitamino E braškių uogose daugiau nei vyšniose, trešnėse, raudonuose serbentuose ir bananuose. Vtamino B9 kiekiu braškės pralenkia apelsinus, greipfrutus ir vynuoges. Tiesa, kai kam jos gali sukelti alergines ligas. Lapai tinkami arbatoms.


Auginimas ir priežiūra


Dirva ir augimo vieta. Pasak dr. Noberto Uselio, geriausia braškes sodinti apsaugotoje nuo stiprių vėjų vietovėje. Tokiame braškyne vasarą geresnės vegetacijos sąlygos, vėjas nepažeidžia lapijos, mažiau išdžiūsta dirva, o žiemą susikaupia daugiau sniego, kuris apsaugo augalus nuo iššalimo. Tačiau visiškoje užuovėjoje padidėja oro drėgmė, uogos labiau pūva.


Jeigu braškes tenka auginti šlaituose, reikia turėti galvoje, kad žemiausiose jų dalyse ir lomose kaupiasi šaltas oras, todėl šalnos labiau pažeidžia žiedinius pumpurus ir žiedus. Be to, renkasi vanduo, ir braškynas gali užmirkti. Šlaito viršutinėje dalyje žiemą sniegas nuo braškių dažnai nupustomas ir jos gali pašalti, o vasarą būna sausra. Vėjas džiovina žemę ir augalus. Tinkamiausia vidurinioji šlaito dalis.


Pietinėje šlaito pusėje braškės anksčiau sunoksta, bet žiemą būna plonesnė sniego danga, o pavasarį jis greičiau nutirpsta. Kai temperatūra svyruoja, braškės dažnai nukenčia nuo šalčių, ypač pavasarinių. Šiaurinėje šlaito pusėje, kur sniego daugiau, pavasarį jis tirpsta lėčiau, braškių vegetacija būna lėtesnė ir šalnos nepakenkia jų žiedams, bet uogos sunoksta vėliau negu kitose šlaito pusėse.


Nors braškėms nekenkia nedidelis pavėsis, bet geriau jos auga ir dera atviroje, saulėtoje vietoje. Nesodinkite jų po didelių vaismedžių vainikais bei šiaurinėje pastato pusėje.


Braškės nėra labai reiklus augalas, bet geriausiai auga ir dera humusingame priesmėlyje ir priemolyje. Dažnai braškes tenka auginti įvairios mechaninės sudėties dirvose. Labai svarbu, kad dirva būtų laidi drėgmei ir orui. Smėlingos dirvos dažniausiai yra pernelyg laidžios. Kad jos turėtų daugiau humuso, būtų rišlesnės ir mažiau laidžios, reikia labiau tręšti organinėmis trąšomis. Tuo tarpu molio ir sunkaus priemolio dirvos būna per daug supuolusios, nepraleidžia oro. Norint jose auginti braškes, taip pat vertėtų nepagailėti organinių trąšų, durpių. Be to, labai svarbu dirvas įdirbti tada, kai jos subrendusios, bet neperdžiūvusios. Negalima jų dirbti šlapių, nes sugadinama dirvos struktūra ir pridaroma daug grumstų.


Braškės gerai auga rūgščiose arba artimose neutraliai reakcijai dirvose (pH nuo 5 iki 6,8). Labai rūgščią dirvą reikia pakalkinti ne vėliau kaip 1-2 metus prieš braškyno įveisimą. Braškės mėgsta derlingą, bet nepertreštą žemę.

Pageidautina, kad braškyne gruntinis vanduo būtų ne aukščiau kaip 0,6-0,8 m nuo dirvos paviršiaus. Braškėms netinka per didelė drėgmė, ypač lomos, kur pavasarį arba po gausesnio lietaus kaupiasi paviršinis vanduo. Tokiose dirvose rudenį, pavasarį ir vasarą liūčių metu augalai gali išmirkti. Žiemą išmirkusiose dirvose labiau šąla augalų šaknys, o vasarą jos gali uždusti dėl deguonies stokos, be to, daug pūva uogos. Jeigu jau nusprendėte tokioje vetoje veisti braškyną, paviršinį vandenį nukreipkite gilesniais grioveliais už sklypo ribų arba pakelkite sklypą – privežkite daugiau žemių.


Priešsėliai ir sėjomainos. „Braškes geriausia auginti po burokėlių, morkų, ridikėlių ir salotų, – pataria mokslininkas. – Netinka sodinti po gėlių, sėklojų, pupelių, pomidorų, agurkų, bulvių ir kitų augalų, pavyzdžiui, vėlyvųjų kopūstų, kukurūzų, saulėgrąžų, kardelių, po kurių dirvoje lieka stambios augalų liekanos. Braškės sodinamos po juodųjų pūdymų, aliejinių ridikų ir rapsų žaliajai trąšai“.


Dirvoje, kurioje keletą metų augo braškės, prisiveisia daug piktžolių, ypač daugiamečių, atsiranda specifines ligas sukeliančių parazitų. Be to, braškės per kelerius metus iš dirvos pasisavina joms reikalingas maisto medžiagas. Po jų sėjami trumpos vegetacijos sideraciniai augalai žaliajai trąšai, pavyzdžiui, aliejiniai ridikai, garstyčios, rapsai, kurie apariami rudenį ir paskui sėjami žieminiai rugiai, jie apariami pavasarį. Taip pat po braškių tinka sėti fitoncidinėmis savybėmis pasižyminčius augalus – serenčius, nasturtes, krapus, medetkas ir kt. Trumpos vegetacijos augalus per metus galima sėti 2 kartus. Tai padeda sunaikinti piktžoles, pagausėja organinių medžiagų, pagerėja dirvos struktūra. Braškės toje pačioje vietoje sodinamos po 3-4 metų.


Žemės paruošimas. Dirva išlyginama, sulėkščiuojama, suariama (ar sukasama jei nedidelis plotelis), sunaikinamos daugiametės piktžolės, prieš sodinimą patręšiama bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais su mažu azoto, didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Vėliau papildomai tręšti reikės labai nedaug. Jų negalima pertęšti, ypač jos jautrios azoto trąšoms. Pertręštos braškės augina per daug vešlią lapiją, labai sutankėja, praranda atsparumą ligoms, labiau pūva uogos.


Sodinimo laikas. Anot dr. Noberto Uselio, braškes geriausia sodinti liepos antroje pusėje iki rugpjūčio vidurio, tuomet kitais metais sulauksime gausaus derliaus. Pasodinus vėliau, pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį, jos bus jautresnės šalčiams. Be abejo, braškes galima sodinti ir pavasarį, balandžio antroje pusėje, kartais ir gegužės pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų ir drėgmės dirvoje.


Sodinkite tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus. Daigai tinkami sodinimui turi būti su trimis lapais ir gerai išvystyta šaknų sistema. Daigai sodinami į drėgną dirvą, šiek tiek giliau negu augo daigyne, pasodinus palaistomi vandeniu. Kad geriau daigai prigytų, prieš sodinimą jų šaknis patartina pamirkyti grietinės tirštumo molio ir mėšlo tyrėje.


Sodinimo atstumai. Daigai sodinami eilėmis (0,8x0,3-0,4 m) – rečiau sodinamos linkusios pūti ir vešliau augančios braškės: ‘Dukat‘, ‘Venta‘, ‘Senga Sengana‘, juostomis (0,5x0,3 m) ir kaip kilimas (1,0x0,5 m) – visiems iš ūsų išaugusiems daigams leidžiama įsišaknyti (tinka auginti veislę ‘Honeoye‘). Sodinant braškes frigo šaldytais daigais gaunami gausūs derliai.


Mulčiavimas. Pasodinti augalai mulčiuojami durpėmis ar kitu mulčiu, kad dirvoje geriau išsilaikytų drėgmė ir daigai greičiau prigytų, o taip pat mažiau augtų piktžolės. Mulčiui naudojant medžio pjuvenas arba drožles, braškes papildomai reikia tręšti azotinėmis trąšomis, nes irstančios pjuvenos naudoja azotą tiesiai iš dirvos. Prigijusias braškes mulčiuojant šiaudais, uogos būna švarios, mažiau veisiasi piktžolės. Kad uogos anksčiau sunoktų, lysvės (ar eilėmis sodintas didesnis plotas) mulčiuojamos juoda plėvele, taip pat piktžolių bus mažiau.


Braškyno priežiūra vegetacijos ir derėjimo metu


Braškės ravimos, piktžolės naikinamos purenant tarpueilius, ravint, mulčiuojant arba purškiant herbicidais (jei auginami dideli plotai), purenami tarpueiliai, papildomai laistomos ir tręšiamos, purškiamos fungicidais ir insekticidais nuo ligų ir kenkėjų.


Braškyno laistymas. Braškių šaknys auga dirvos paviršiuje, todėl augalai jautrūs drėgmės trūkumui, būtina juos laistyti. Iki žydėjimo laistoma 1-2 kartus, kai auga uogos 2-3 kartus ir nuėmus derlių 1-2 kartus. Braškynas laistomas vakare ar naktį, kad dieną augalai galėtų apdžiūti, nesusidarytų palankios sąlygos puviniams.


Braškyno tręšimas. Braškynas tręšiamas 2-3 kartus per sezoną. Jaunas braškynas tręšiamas, kai išaugo 1-2 jauni lapeliai balandžio pabaigoje – gegužės pirmomis dienomis ir birželio viduryje kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais NPK 10:10:20 arba 8:12:23 (4 kg/vienam arui), jei nebuvo tręšta prieš sodinimą, o jei buvo tręšta – papildomai tręšiama nedaug.


Derantis braškynas tręšiamas anksti pavasarį ir birželio viduryje NPK 10:10:20 arba 8:12:23 (6 kg/vienam arui). Esant šalnų pavojui, iš vakaro braškės nupurškiamos 0,2 proc. Fainal K tirpalu (2 l/ha). Nupurkšti augalai nepažeidžiami šalnų, tai yra svarbu visiems braškių augintojams.


Formuojantis žiediniams pumpurams, žydėjimo metu ir iki derėjimo 1-2 kartus braškės purškiamos per lapus 0,2 proc. Boramin Ca tirpalu. Šis preparatas padeda susiformuoti didesniam užuomazgų kiekiui, padidina žiedadulkių aktyvumą ir užtikrina uogų kokybę. Nuėmus derlių, braškės tręšiamos kompleksinėmis NPK 3:11:20 trąšomis su mikroelementais (4-6 kg/vienam arui).


Braškyno priežiūra po derliaus nuėmimo


Nuėmus derlių, braškių kereliai turi išauginti naują, vešlią lapiją, senų lapų pjauti nebūtina. Lapai pjaunami tik ligotuose, kenkėjų apniktuose ir piktžolėtuose braškynuose. Pjaunama tuoj po derliaus nuėmimo ne žemiau kaip 5 cm virš ragelių. Visi kiti braškyno priežūros darbai atliekami nupjovus lapus.


Uogoms nokstant, braškių kereliai beveik neauga. Nuėmus derlių, pradeda intensyviai augti nauji lapai, ūsai, šaknys, o vėliau ir nauji rageliai. Kereliai vešliai auga nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Tada braškes reikia papildomai tręšti ir laistyti. Po to augimas sulėtėja ir prasideda žiedinių pumpurų formavimasis, kuris tęsiasi iki vegetacijos pabaigos ir kitą pavasarį. Vėliau pradėjus laistyti ir tręšti, lieka mažiau laiko žiedinių pumpurų susidarymui ir kitų metų uogų derlius bus mažesnis.


Desertinės braškių veislės. Ankstyvos: ‘Honeoye‘, ‘Rumba‘. Šiuo metu auginamos ‘Dar Select‘ yra tarp ankstyvų ir vidutinio ankstyvumo veislių. Vidutinio ankstyvumo: ‘Elkat‘, ‘Sirija‘, ‘Azija‘. Vidutinio vėlyvumo: ‘Sonata‘, ‘Elegante‘. Vėlyvos: ‘Pegasus‘, ‘Pandora‘. ‘Pegasus‘ – blizgančios, gražios uogos, skanios, veislė nėra derlinga. Labai vėlyvos ‘Pandora‘ – uogos gražios, stambios, skanios, tvirtos, transportabilios. ‘Pandora‘ braškės dėl geresnio apsidulkinimo auginamos kartu su ‘Pegasus‘.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis