Šiuo metu įspūdingai atrodo didžialapė hortenzija su didžiuliais žiedynų skėčiais, iš tolo akį traukia stambiažiedė ląstūnė, kuri vikriai ropoja į viršų, naudodamasi savo šaknimis-siurbtukais ir kasdien išskleisdama vis daugiau savo vaškinių žiedų. Liepą žydinčių augalų sąrašą galima tęsti iki begalybės, bet mes papasakosime išsamiau apie 10 populiariausių.

Begonija 

Begonijas mėgsta ir vasarotojai, ir miesto apželdintojai, kurie dažnai puošia šiais augalais sodus, miesto parkus ir gatves. Begonijos visur randa savo vietą, transformuodamos pačius nykiausius užkampius. Visadžydė begonija gražiai atrodo klombose, įvairių formų lysvėse, taip pat ir vazonuose balkone ar terasoje.

Visadžydė begonija (Begonia x semperflorens) – daugiametis žolinis augalas iš to paties pavadinimo begonijų šeimos, dažniau auginamas kaip vienmetis, 15–30 cm aukščio, su sultingais, tankiai besišakojančiais stiebais. Lapai stambūs, širdelės formos, blizgantys, žali, kai kurių rūšių bronziniai. Žiedai smulkūs, iki 3 cm skermens, balti, rožiniai, raudoni, paprasti ir pilnaviduriai. Žydi labai ilgai, iki šalnų.

Auginimo ypatumai. Begonijos mėgsta šviesą, bet auga ir pusšešėlyje, dirvožemiui nereiklios, bet gausiai žydi tik derlingame ir puriame. Labai mėgsta reguliarų laistymą ir tręšimą (ypač jei yra auginamos vazonuose ar loveliuose). Dauginamos sėklomis (paviršinė sėja sausį), sodinant daigus, taip pat auginiais, dalijant šakniagumbius – tai ypač lengva daryti nuosavame sklype: pamiršta begonijos puokštė šaknų barzdą išaugina jau po 1-2 savaičių.

Įdomu. Begonija pavadinta Haičio gubernatoriaus Michelo Begono, kuris gyveno 1638 – 1710 m., garbei. 

Jokie kiti vienmečiai augalai nedovanoja mums vasarą tiek džiugios nuotaikos ir dvasinės šilumos, kaip visuotinai mėgstami serenčiai. Žydi jie ilgai, iki pirmų šalnų. Ypač šios gėlės vertinamos dėl gydomųjų savybių. Serenčiai gerai atrodo klombose, įvairių formų lysvėse, kaip ryškus jas apipavidalinantis akcentas, gražiai atrodo jais apsodinti namai ar takeliai. Nykštukinės serenčių formos tinka sodinti rokarijuose (augalų ir akmenų kompozicijose) kaip pagrindiniai ar papildantys elementai, be to, nuskintos šios gėlės ilgai išsilaiko.

Dažniausiai naudojamos rūšys:

Didysis serentis (Tagetes erecta) – greitai auga ir pasiekia nuo 30 cm iki 1 m aukštį; lapai ir žiedai stambūs, žydi vėlai.

Gvazdikinis serentis (Tagetes patula) – kompaktiškas, žemaūgis, nuo 20 iki 45 cm aukščio, su paprastais ar pilnaviduriais vienspalviais ar dvispalviais žiedais.

Smulkusis serentis (Tagetes tenuifolia, syn. Tagetes signata) – nedidelio aukščio (nuo 15 iki 40 cm), gracingi lapai, gausiai žydi.

Auginimo ypatumai. Serenčiai mėgsta šviesą, yra atsparūs sausrai, gerai auga bet kokiame dirvožemyje, bet geriausiai – derlingame ir drenuotame. Dauginami sėklomis, sodinant daigus, arba iš karto sėjant į nuolatinę vietą, be to, produktyviai pasisėja patys. Šias gėles galima persodinti net joms žydint, jos lengvai ištveria persodinimą, todėl yra nepakeičiama gėlynų remonto kultūra. Serenčiai sodinami 20–40 cm atstumu, sėklos beriamos į 1,5–3 cm gylio duobutes, vėlyvo sodinimo metu – iki 5 cm. Gerai auga šalia bet kokių kitų augalų. Jiems praktiškai nekenkia šliužai.

Įdomu. Liaudyje vadinamos tagetėmis, lotyniškas pavadinimas kilo nuo žodžio tageticus, nuo pranašavimo dievo Tago (Tagus), kuris yra Jupiterio anūkas. Antikinis mitas byloja, kad ariant jis staiga atsirado iš vagos ir išmokė žmones pranašauti ateitį, rasti žemėje paslėptus lobius.

Serenčių aliejus turi labai stiprų antiseptinį ir antimikrobinį poveikį. Jis naudojamas gydyti gripą, viršutinių kvėpavimo takų infekcijas. Jį uostyti rekomenduojama nuo nervingumo, jis atpalaiduoja ir sušildo, padeda ramiau priimti tai, kas vyksta su mumis gyvenime. Pasižymi šlapimą varančiu, parazitus naikinančiu poveikiu, tačiau vartoti galima tik pasitarus su gydytoju.

Verbena – labai gražus vienmetis augalas, gėlių kilimu nuklojantis klombas, lysves, akmenų sodus. Rafinuoti jos žiedai nepalieka abejingų. Verbenos auginamos gėlynuose, akmenų soduose, loveliuose balkone, taip pat ir kabančiuose vazonuose. Tinka puokštėms.

Hibridinė verbena (Verbena x hybrida syn. V. x hortensis) – daugiametis augalas, dažniau auginamas kaip vienmetis, užauga iki 45 cm. Lapai sodriai žali, 5–10 cm ilgio. Žiedai smulkūs, skėčio formos, iki 8 cm skersmens, kvapnūs, balti, rožiniai, geltoni, violetiniai, kiekvienas paprastai su baltu viduriuku; pražysta liepos pradžioje ir žydi iki vėlyvųjų šalnų.

Auginimo ypatumai. Verbenos mėgsta šviesą, gerai auga derlingame, orui pralaidžiame dirvožemyje, jei reguliariai laistomos ir tręšiamos mineralinėmis trąšomis. Dauginamos sėklomis, sėjant jas kovo pabaigoje–balandžio pradžioje daigams.

Įdomu. Verbenos žvaigždžių valanda sodininkystėje išaušo dar XIX amžiuje, kai ji buvo neišvengiamai sodinama kiekviename namų gėlyne. Genties pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio verbenaca.

Iš verbenų gaminamas eterinis aliejus, kuris veikia teigiamai: padeda atsikratyti sukaupto nuovargio, irzlumo ir apatijos, išveda iš depresyvios psichologinės būklės. Be to, optimizuoja mąstymą, ypač kūrybinę ir loginę mąstymo pusę. Užkerta kelią galvos smegenų kraujagyslių spazmams, pagerina kraujo mikrocirkuliaciją, mažina spazminio pobūdžio galvos skausmą, galvos svaigimą, pykinimą. Veiksminga priemonė nuo vegetacinės kraujagyslių distonijos ir astenijos. Normalizuoja arterinį kraujospūdį. Naudojama pasitarus su gydytoju.

Maitinančioms motinoms didina laktaciją. Jaunina, tonizuoja, išlygina odą, šalina suglebimą. Didina probleminių moters kūno sričių – klubų, sėdmenų, pilvo, krūtinės – stangrumą. Verbena – subtilus erotinis stimuliatorius, pažadinantis jausmingumą ir abipusę trauką.

Liepą žydinčios hortenzijos užburia prabangiu kupolo formos žiedynų, kurie palaipsniui iš žalių virsta spalvotais, grožiu. Tai karališka gėlė, dovanojanti džiugią šventinę nuotaiką. Labai romantiškai dabar atrodo sodybos, skęstančios rausvose nuostabios hortenzijų žiedų jūros putose. Hortenzijos gražiai atrodo pavieniui, pasodintos grupėmis, taip pat ir laisvai augančiose žydinčiose gyvatvorėse. Žiedynai skinami, dažnai naudojami komponuojant nuotakų puokštes.

Didžialapė hortenzija (Hydrangea macrophylla) – neaukštas lapuotas krūmas, vidutiniškai siekiantis iki 2 m aukštį. Lapai tamsiai žali, pailgi, iki 20 cm ilgio. Vaisių nevedantys – rožiniai, o vedantys vaisius – violetiniai, kartais žydri, rečiau balti žiedai išsiskleidžia liepą–rugpjūtį.Yra daugybė rūšių ir formų. Auga greitai.

Auginimo ypatumai. Hortenzijos sunkiai ištveria šaltį. Mėgsta šviesą, ištveria ir pusšešėlį, reiklios dirvožemiui ir drėgmei. Lengvai dauginamos sėklomis (po stiklu), žaliais ir sumedėjusiais kotais, atlankomis, atžalomis, krūmo padalijimu, vegetatyviniu būdu. Mėgsta derlingą, drėgną ir nešarminį dirvožemį. Šį augalą retai puola amarai, voratinklinės erkės ir kiti kenkėjai, jis atsparus pilkajam pelėsiui, miltligei.

Įdomu. Botaninis hortenzijų šeimos pavadinimas Hydrangea kilo iš graikų kalbos ir reiškia „vandens mėgėjas“, nes hortenzijos tikrai mėgsta vandenį.

Puiki vienmetė liana, nubundanti su pirmaisiais ryto saulės spinduliais. Sukutis plačiai naudojamos vertikaliojo apželdinimo projektuose. Graži gėlių piramidė iš purpurinių sukučių. Šie augalai puošia langus, verandas, pavėsines – sukuria tankią žalią uždangą su gražiais žiedų piltuvėliais.

Purpurinis sukutis (Ipomoea purpurea) – tai vijoklinis vienmetis augalas iš vijoklinių šeimos, siekiantis 3–4 m aukštį. Anksčiau buvo visuotinai paplitęs. Žiedai piltuvo formos, sodriai violetiniai, 5–7 cm skersmens, žydi liepos–rugpjūčio mėnesį, pražysta ryte. Blankiai žalsvi širdelės formos lapai sukuria tankią drapiruotę. Žinomos rūšys su rožiniais, žydrais ir baltais žiedais.

Auginimo ypatumai. Sukutis yra šviesamėgis, gerai reaguoja į laistymą ir tręšimą, neatsparus voratinklinei erkutei. Sėklos sėjamos birželio viduryje į atvirą gruntą 4–5 cm atstumu viena nuo kitos. Išdygsta po 5 dienų. Būdinga savisėja. Praktiškai nepažeidžia šliužai.

Įdomu. Lotyniškas sukučio pavadinimas Ipomoea kilęs iš sulotynintų senosios graikų kalbos žodžių: ips – vijoklis ir omois – panašus. Į Europą iš Šiaurės Amerikos sukutis buvo atgabentas dar 1629 metais.

Ląstūnė – puiki liana vertikaliam apželdinimui, žydinti geltonais, beveik raudonais, oranžiniais žiedais. Ypač gražiai atrodo ant tvorų, grotelių, ekspozicijos sienų.

Plaukuotoji ląstūnė (Campsis radicans, syn. Tecoma radicans) – greitai auganti lapinė liana, kurios ilgis gali siekti 10–15 m. Jos ūgliai turi orines šaknis-siurbtukus. Lapai tamsiai žali, blizgantys, juos sudaro 7–11 pailgų, 2,5–10 cm ilgio lapelių. Žiedai ryškiai oranžiniai, piltuvo formos, standūs tarsi netikri, surinkti po 5–7 į žiedynus jaunų ūglių galuose. Žydi nuo birželio iki rugsėjo. Vaisiai – didelės, iki 12 ilgio ankštys, subręsta spalį–gruodį.

Auginimo ypatumai. Žiemą ląstūnes reikėtų uždengti, nors jos ir atlaiko -25 °С šaltį. Tai šviesamėgis augalas, geriausiai augantis derlingame, sakingai drėgname dirvožemyje, tad karštą ir sausą vasarą ląstūnes reikia reguliariai laistyti. Nelabai atspari kenkėjams ir ligoms. Dauginama stratifikuotomis (2 mėnesiai) sėklomis, žaliais ir šaknų auginiais, atlankomis.

Įdomu. Jei kyla pagunda susidžiovinti vaškinių ląstūnės žiedų sausų gėlių kompozicijoms, tai padaryti bus nelengva: jie juoduoja, o kad pasiektumėte tikslą, teks padaryti daugiasluoksnes perdangas iš higroskopinio popieriaus.

Levandas galima sodinti grupėmis ir apkraštuoti jomis lysves, sukuriant laisvai augančių, gražiai žydinčių, medų nešančių vaistinių augalų apvadus, sodinant augalus 20-30 cm atstumu; galima sodinti ir dviem eilėmis, paliekant 40 cm atstumą tarp eilių. Levandomis galima apsodinti ir šlaitus. Vienas iš populiariausių būdų komponuoti levandas – apsodinti jomis rožes. Jos ne tik uždengs pliką žemę aplink rožes, bet ir savo žila žaluma subtiliai pabrėš kiekvieno rožės pumpuro atspalvį, be to, jos atbaido amarus.

Tikroji levanda (Lavandula angustifolia) – tankių šakų puskrūmis, užaugantis iki 80 cm aukščio. Lapai pilkšvai žalsvi, žiedai smulkūs, kvapnūs, nuo žydro iki violetinio atspalvio, rečiau baltai rožiniai, augantys nedideliais menturiais. Pražysta birželį–rugpjūtį. Vaisiai – riešutukai.Ilgai žydintis, dekoratyvinis, kvapnus, turintis medaus augalas, iš kurio gaminamas eterinis aliejus.

Auginimo ypatumai. Mūsų klimate gali žiemoti po sniegu arba po danga, atlaiko iki -25 С šaltį. Šviesamėgis, sausrai atsparus, dirvožemiui nereiklus augalas, sunkiai ištveriantis perlaistymą, šlapalo perteklių.

Levanda atspari kenkėjams ir ligoms. Dauginama auginiais. Pavasarį reikia ūglius nukirpti iki sumedėjusios dalies. Po tokio apkarpymo augalas leis daugiau šakų ir taps dar kuplesnis. Tačiau reikia būti atidiems: pavasarį apkarpius per anksti, vėlyvos šalnos gali pakenkti augalams, o jei per vėlai – galima pašalinti miegančius pumpurus, todėl vasarą augalas turės mažiau žiedų. Vietovėse, kur tikėtinos ankstyvos rudeninės šalnos, levandos apkarpomos rugsėjo pradžioje, siekiant išvengti jaunų ūglių sužalojimo.

Įdomu. Dar Senovės Romos laikais levandos buvo vertinamos kaip vonių ar pirčių ekstrakto pagrindas. Šiais laikais šis augalas itin populiarus aromaterapijoje. Eterinis levandų aliejus yra puiki priemonė nuo spazmų, skausmo, tinimo, taip pat pasižymintis tulžį, šlapimą ir prakaitą varančiomis bei parazitus naikinančiomis savybėmis. Jis gydo žaizdas, turi antiseptinių savybių, naikinas parazitus, vabzdžius. Stiprina imunitetą sergant infekcinėmis ligomis. Padeda nuo nudegimų, malšina skausmą, nepalieka randų. Išlygina pulsą, pašalina tachikardiją. Lengva spazmolitinė priemonė. Šalina toksinus.

Populiarioji petunija – vešlus vienmetis augalas, gausiai žydintis įvairiausių spalvų vienspalviais ar dvispalviais žiedais, būna ir rūšių su pilnaviduriais žiedais. Vertinama už įspūdingus žiedus ir už tai, kad žydi iki pat šalnų. Gražiai atrodo klombose, gėlynuose, vazonuose.

Hibridinė petunija (Petunia x hybrida) yra daugiametis žolinis augalas, kuris dažniau auginamas kaip vienmetis.Jos smarkiai besišakojantys, šliaužiantys ūgliai siekia 20–75 cm, lapai paprasti, su lengvu pūkeliu, lipnūs, žiedai piltuvėlio formos, 4–13 cm skersmens. Yra labai daug rūšių ir veislių.

Auginimo ypatumai. Petunija neįnoringa, bet šviesamėgė. Jai patinka purus derlingas dirvožemis, mėgsta reguliarų laistymą ir tręšimą specialiomis petunijoms skirtomis trąšomis. Žiedus gali pažeisti lietus, kruša, o jei vasara lietinga, gali įsimesti puvėsis. Dauginasi sėklomis, sodinant išaugusius daigus, kai kurios pilnavidurės veislės – lapiniais auginiais. Joms praktiškai nekenkia šliužai, bet jos nėra atsparios miltligei.

Įdomu. Petunijos pavadinimas kilęs iš žodžio petun – taip Brazilijoje vadinamas tabakas, pagal botaninį panašumą.

Dedešva – gražus stambus augalas su žvakės formos žiedynkočiais, kuriuos sudaro kaip balerinos sijonas išsiskleidę įspūdingi žiedai; žydi ilgai. Daugelio mėgstamas augalas, kuris sodybai ar namui suteikia kaimiško stiliaus. Ypač gražiai atrodo pinučių tvoros fone. Tinka sodinti grupėmis namo, tvoros fone, taip pat ir mišrioje lysvėje kaip aukštaūgis augalas. Didelis dedešvos privalumas – ji 4–5 metus nepraranda dekoratyvumo toje pačioje vietoje. Gražiai atrodo pamerkta.

Dedešva arba aukštoji piliarožė (Alcea rosea, syn. Althaea rosea) – daugiametis žolinis augalas iš dedešvinių šeimos, dažnai auginamas kaip dvimetis augalas, pirmais metais išauginantis lapų rozetę, o antrais – žiedynkotį, kurio aukštis nuo 80 cm iki 2–3 m. Žiedai stambūs, 6–12 cm skersmens, balti, geltoni, rožiniai, raudoni iki beveik juodų, susitelkę po 1–2 lapų pažastyse, suformuodami labai ilgą, rugio varpos formos žiedyną, žydi liepą–rugsėjį. Vaisiai sunoksta liepą–rugsėjį. Yra dekoratyvinių veislių – paprastų, pilnavidurių, įvairiausių spalvų.

Auginimo ypatumai. Nereikli apšvietimo sąlygoms, atspari sausrai. Mėgsta derlingą, lengvą, giliai išpurentą dirvožemį. Būdinga savisėja. Dauginama sėklomis, sodinant daigus. Sodinama paliekant 40–50 cm tarpą. Gali pakenkti sodo šliužai.

Įdomu. Lotyniškas dedešvos pavadinimas altaea kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio altheo – gydyti, nes šis augalas nuo senų laikų žinomas kaip vaistinis. Kultivuojami maistiniai, vaistiniai ir dekoratyviniai augalai. Maistui naudojami žiedai (ypač juodos spalvos) kaip augalinis dažiklis, gaiviuosius gėrimus nudažantis raudona spalva, taip pat gaminamos arbatos, naudojama konditerijos gaminiams ir pan. Gydomiesiems tikslams naudojami žiedai, rečiau šaknys kaip priešuždegiminė, atsikosėjimą lengvinanti, aptraukianti, sutraukianti priemonė, taip pat ginekologijoje.

Nepaprasto grožio varpelis, plačiai atveriantis savo sielos paslaptį. Šis augalas toks įspūdingas, kad išstūmė įprastus katilėlius iš garbingos pirmosios mėlynos spalvos lyderių vietos. Žiedas plačiai atvertas, tarsi lokatorius, o katilėlių žiedas dažnai būna dantytais kraštais (dantukai užsilenkę į priešingą pusę). Iš žemės išdygę belapiai jauni pavasariniai ūgliai taip pat yra intensyviai mėlyni, šis mėlynas atspalvis harmoningai kontrastuoja su kitų augalų žaluma. Stambiažiedžius plačiavarpius rekomenduojama sodinti akmenų soduose, taip pat ir šlaituose, mišriose lysvėse, klombose kaip pagrindinį arba papildantį elementą.

Stambiažiedis plačiavarpis (Platycodon grandiflorus) – žolinis daugiametis augalas, kuris yra neretai painiojamas su katilėliu (Campanula) iš katilėlinių šeimos. Užauga iki 70 cm. Žiedai stambūs, iki 7 cm skersmens, mėlyni, rečiau balti arba rožiniai, pavieniai arba augantys nedidelėmis kekėmis; pražysta liepą–rugpjūtį (rugsėjį). Vaisiai – dėžutės, subręsta rugpjūtį–rugsėjį. Egzistuoja dekoratyvinės rūšys ir formos.

Auginimo ypatumai. Šis augalas šviesamėgis, bet gerai auga ir pusšešėlyje puriame derlingame dirvožemyje. Dauginasi sėklomis, sodinant iš jų išaugusius daigus. Vienoje vietoje auga daugiau nei 10 metų, tad nereikės persodinti, ypač jei kasmet bus beriama šviežio grunto. Augalus reikia sodinti išlaikant 25–30 cm atstumą, sėklas sėti 5 cm gylio duobutėse. Kenkia šliužai.

Įdomu. Lotyniškas pavadinimas Platycodon kilęs iš sulotynintų senosios graikų kalbos žodžių platos – platus, plokščias ir codon – varpelis, pagal žiedo formą. Plačiavarpis auginamas ne tik dekoratyviniais tikslais – jis yra valgomas, naudojamas gydymui. Labai skanios šviežios, marinuotos, cukruotos jaunos šaknys, kurios yra šiek tiek karstelėjusios. Korėjiečiai iš jų verda sriubą, kurią skanina cukrumi arba actu. Plačiavarpio šaknys, kuriose yra fitosterino, saponino, inulino, jau daugiau nei 2000 metų kinų ir korėjiečių medicinoje naudojamos nuo bronchito, kosulio, plaučių uždegimo, viršutinių kvėpavimo takų ligų, tonzilito. Jos turi atsikosėjimą lengvinantį, tonizuojantį, priešuždegiminį poveikį.