Ką būtina persodinti gėlynuose vasaros pabaigoje

Kad ir kaip būtų gaila, vasara eina į pabaigą. Rugpjūtis ir rugsėjis dar pažarstys mums saulėtų ir šiltų dienų, tačiau neišvengiamai ritamės rudeniop. Pasidžiaugę šios vasaros gėlynais, pasirūpinkime, kad ir ateinančią vasarą jie džiugintų mūsų akis.

Kodėl reikia persodinti?

Daugiamečių gėlių gyvenimo trukmė skiriasi – kai kurios gyvena porą metų, kitos daugiau nei dešimtmetį. Tiesa, tai nereiškia, kad visą savo amželį jos atrodo dekoratyviai. Kai daugiametės gėlės pradeda menkiau žydėti, kero viduryje atsiranda nuplikusių stiebų, ima prastėti gėlių išvaizda, jas galima atjauninti persodinant. 

Vieni augalai mėgsta dažną persodinimą, o kiti – ramybę. Nereikėtų per dažnai jos drumsti bijūnams, melsvėms, viendienėms, bergenijoms, juodžolėms, maklėjoms. Jie ilgai gali augti vienoje vietoje. Kuo didesnis augalas, storesni stiebai, tuo rečiau verta jį judinti, o kuo jis gležnesnis, tuo labiau reikia rūpintis tinkama augimo vieta. Didžiąją dalį daugiamečių gėlių reikėtų persodinti kas trejus metus.

Gėlynas atjaunėja

X Ką veikti lietui lyjant... Gėlių šaknis reikia saugoti, kad neišdžiūtų, todėl geriausia persodinti vakarop ir esant drėgnam orui. Jei kiaurą dieną dulkė lietus, oro drėgnumas – 100 proc., nevargina karštis ir turite laisvo laiko, skubėkite tvarkyti gėlyno ir persodinti kuo daugiau augalų.
X „Gyvenamosios vietos“ pakeitimas. Puiku, jei rasite gėlei naują, „nenudėvėtą“ vietą. Visi žinome, kad bulvių penkerius metus ten pat auginti negalima. Gėlės lygiai taip pat nuskurdina žemę. Jei vis dėlto tenka sodinti augalą į tą pačią vietą, žemę reikėtų praturtinti kompostu, patręšti.
X Atstumai – svarbu. Jei daugiametes gėles turės pakankamai erdvės, jos greičiau suvešės, gausiau žydės ir ilgiau galės augti toje pačioje vietoje. Per tankiai susodinus ūgliai greitai ištįs, gėlės menkiau žydės, juos gali labiau pulti grybelinės ligos. Svarbiausias sodinimo principas nėra labai sudėtingas: atstumas priklauso nuo gėlės dydžio. Bijūnams ir kitiems dideliems augalams reikia maždaug 1 m atstumo. Jeigu norite, kad augalas užimtų didesnį plotą, sodinkite ne vieną didelį kerą, o kelis mažesnius – išskaidytus: jie suaugs ir dailiai atrodys. Norite ilgiau gėlių nejudinti – atstumus dar didinkite.
X Kada kerą dalinti. Jei kero vidurys nuskuręs, ten nebeauga nei lapai, nei žiedai, jis tik plečiasi į šonus ir atrodo nedekoratyviai, viso jo nebesodinkite, atskirkite tik pakraščius. Kerą reikėtų padalinti ir tuomet, kai augalą vargina jo viduje priaugusios piktžolės, kurių nepavyksta išrauti.

Sodinimo ypatumai

Duobę sodinimui iškaskite gilesnę nei šaknų gniužulas, kad jos laisvai tilptų ir neužsilenktų. Šaknys būtinai turi būti nukreiptos gilyn į žemę, o ne užsilenkusios ir augančios link šviesos. Jei šaknis tik viena ir labai ilga, sodinant susukite ją spirale. Daugiametėms gėlėms nereikia tokios gilios duobės kaip medžiams, nors yra ir išimčių – pavyzdžiui, rožėms tenka iškasti 70 cm gilio duobę, bijūnų šaknys irgi gali siekti 1 m. Kuo didesnis keras, kuo vešlesnė jo lapija, ilgesni stiebai (net jei dabar jie nupjauti...), tuo daugiau maisto medžiagų jis turi gauti, tuo gilesnė ir derlingu substratu praturtinta turi būti duobė.

Svarbu ir tai, kokiame gylyje augalą sodinsite: reikėtų stengtis, kad kaklelis būtų maždaug tokiame pačiame gylyje, kaip ir senojo augalo. Jei prie šaknų yra lapų skrotelė, ji neturi būti užberta žemėmis. Pasodinus per sekliai kyla pavojus, kad gėlė nušals, per giliai įkasta gėlė pradės augti vėliau ir žydės menkiau. 

Ar nupjauti stiebus prieš persodinant gėlę? Jei už lango dar rugpjūtis, norite, jog augalas žaliuotų ir stengiatės išsaugoti jo dekoratyvumą, galite jo neapkarpyti. Jei ruduo jau įsibėgėjo ir gėlės grožio nedaug belikę, lapus ir stiebus nupjaukite. 

Augalui sveikiau, kai prieš sodinant nukarpomos šaknų viršūnėlės: kaip ir stiebai, jos pradeda šakotis ir gėlė jų užsiaugina dar daugiau. Tačiau mėsingas šaknis, šakniagumbius ir šakniastiebius reikia kuo labiau išsaugoti. Svarbiausia, kad būtų pusiausvyra tarp šaknų ir antžeminės dalies – kai ši lieka didelė, patrumpintos šaknys neįstengia aprūpinti jos maisto medžiagomis. Jei netyčia kerą padalinote taip, kad šaknų gniužulas menkutis, o lapija vešli, sumažinkite ją, kad gėlė galėtų gauti reikiamą kiekį vandens ir sėkmingai prigytų. 

Iškastą augalą dėkite ant plėvelės ar medžiagos gabalo ir suvyniokite, kad šaknys nedžiūtų ir nuo jų nenubyrėtų žemė. Aplūžusias ar papuvusias šaknis nupjaukite aštriu peiliu. Pjūvio vietą pabarstykite pelenais ar medžio anglimi. Šaknis duobėje paskirstykite tolygiai, užpilkite, apspauskite, gėlę gausiai palaistykite.

Azoto nebereikia

Paskutinį vasaros mėnesį vienmečius augalus tręškite be jokių apribojimų – svarbiausia, kad jie dailiai atrodytų, kuo ilgiau ir gausiau žydėtų. Apie ateitį galvoti čia nereikia – juk žiemos jiems vis tiek nelemta išgyventi. O daugiamečiams augalams: tiek žolynams, tiek krūmeliams, medeliams – visiems, kurie žiemos lauke, jau visiškai nebereikia azoto. Azotas skatina augimą: gėlė augs, nesubręs, nesumedės ir nepasiruoš žiemojimui. Žiūrėkite, kad trąšose šio mineralo (žymimo raide N) nebūtų. Nesvarbu, kad ant trąšų, kuriose yra azoto, pakuotės gali būti parašyta, jog jomis gėles reikia tręšti iki rugpjūčio pabaigos – tai automatiškai išversta rekomendacija, skirta šiltesniems nei Lietuva kraštams. O pas mus gėlės rugpjūtį jau turi nustoti augti ir pradėti kaupti jėgas žiemojimui – tam joms dabar reikia fosforo ir kalio.

Dalybos: iš vieno kero

Išskyrus vėlai žydinčias gėles, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje dauginti kero dalijimu galima beveik visus daugiamečius augalus. Dauginkite ir sodinkite astilbes, bijūnus, pentinius, melsves, bruneras, kurpeles, auskarėlius, flioksus, gvazdikus, sinavadus... Tik rudenį vėlai žydinčių augalų geriau nedraskyti, nes žydėjimas bus pasmerktas. Pasidauginsite jų pavasarį. 

Dalijant kerus augalo stiebus reikėtų nupjauti paliekant 10 – 20 cm (taip patogiau). Gėles dalinkite per silpniausias kero vietas, kad jo dalys lengvai atsiskirtų. Kai kuriuos kerus galima išskaidyti rankomis, kitus – aštriu peiliu. Naujas kerelis turėtų turėti ne vieną, o bent kelis stiebus ir gniužulą sveikų šaknų. Per smulkios kerų dalys kitą pavasarį menkai žydės. Šakniastiebius galima pjaustyti dalimis: kiekvienoje turi būti 2 – 3 pumpurai ir šaknys. Pažeistas sultingas vietas pabarstykite medžio anglimi. 

Padalintą kerą gerai būtų pamirkyti molio tyrėje (puiku, jei į ją įmaišote ir mėšlo): ji apsaugo šakniaplaukius, kad šie nenudžiūtų ir drauge pamaitina augalą. Šakniaplaukiai labai smulkučiai, sudaryti iš vienos ląstelės, jie saulėkaitoje žaibiškai žūva, ir augalui tenka ilgai vargti, kol jis vėl pradeda augti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis