Kokius augalus auginti, kad namai pakviptų anyžiais?

Vėlai rudenį ir prieš Kalėdas pakvimpa namai anyžiais: ir kepiniai, ir mėsos bei žuvies patiekalai, kepami sausainiai ir pyragaičiai, užplikinamos sveikatą stiprinančios arbatos bei kaitinamas vynas su anyžiaus žvaigždutėmis. Klausiame ir prašome patirtimi pasidalinti VDU Kauno botanikos sodo, Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus jaunesniojo mokslo darbuotojo Kęstučio Obelevičiaus, kokie tai augalai, kaip juos naudoti prieskoniams ir maistui. O gal jų galima užsiauginti patiems?

Kas tie anyžiai?


Anyžiai arba anyžinės ožiažolės vieni iš seniausių aromatinių, prieskoninių, vaistinių augalų (paprastasis anyžius (Anisum vulgare Gaertn., sin. anyžinė ožiažolė Pimpinella anisum L.). Anyžinių ožiažolių vaisiuose gausu, iki 6 proc. eterinio aliejaus, yra apie 10-20 proc. riebalinio aliejaus. Anyžinį eterinio aliejaus aromatą nulemia pagrindinis komponentas – anetolis (apie 80-90 proc.). Iš anyžinių ožiažolių vaisių gaunamas anyžius, eterinis anyžinio aromato aliejus, plačiai vartojamas konditerijoje, kulinarijoje ir farmacijoje, aromaterapijoje, medicinoje. Lietuvoje anyžinės ožiažolės auginamos vaistažolių ir prieskoninių augalų darželiuose, jų puošnūs žiedynai pagyvina gėlynus.


Anyžinė ožiažolė


Anyžinė ožiažolė (Pimpinella anisum L.) – salierinių (Apiaceae) šeimos vienmetis iki 60 cm aukščio žolinis augalas. Dar vadinama oželiu, laipedžiu ir vėjažole. Ožiažolės (Pimpinella) gentyje yra apie 150 rūšių. Jos daugiausia paplitusios Europoje ir Afrikoje. Stiebas status plaukuotas, apvalus, mažai šakotas. Lapai plunksniški arba plunksniškai 2-3 kartus suskaldyti, dantyti, apaugę smulkiais plaukeliais. Apatiniai lapai gerokai stambesni, ilgakočiai. Žiedai balti arba šiek tiek rausvi, susitelkę į skėčius šakų viršūnėse. Vaisiai truputį suploti, kiaušiniškos formos, rusvi. 1000 sėklų vidutiniškai sveria 0,5 g. Daigios išlieka 2-3 metus.


Lietuvoje pievose savaime auga balta ir rožine spalva žydinčios vaistažolės – mažoji (P. saxifraga) ir didžioji (P. major) ožiažolės, tačiau jos neturi anyžinei ožiažolei būdingo kvapo. Anyžinės ožiažolės plačiai auginamos Pietų Europoje.


Auginimas. Anyžinės ožiažolės mėgsta saulėtą ir atvirą vietą. Gerai auga maisto medžiagų gausioje, sukultūrintoje, purioje, nerūgščioje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje. Dauginama sėklomis. Prieš sėją patręšiama 30 g/kv.m kalio ir 20 g fosforo g/ kv.m trąšomis, jas įterpiant į dirvą. Sėjama balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje 50-60 cm tarpueiliais. Vengti tankaus pasėlio, sudygus būtina praretinti. Galima sodinti šiltnamyje išaugintais daigais, 25x25 cm atstumu, tada anksčiau subrandins sėklas. Tinkamiausi priešsėliai – ankštinės, kaupiamosios daržovės. Augimo metu 2 kartus ravimos piktžolės, per sausras laistoma.


Žydėti pradeda liepos viduryje. Žydi apie 14-20 dienų, vaisiai subręsta rugpjūtį, pasodinus anyžines ožiažoles daigais, o pasėjus sėklomis – rugsėjo antroje pusėje, priklausomai nuo oro sąlygų. Kai jų stiebeliai pagelsta ir vaisiai pradeda ruduoti, augalai nupjaunami ir surišami ryšeliais arba paskleisti ant medžiagos džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, kad išdžiūtų ir baigtų bręsti sėklos. Gerai subrendusius žiedynus patrinus tarp rankų, sėklos lengvai išbyra. Paskui jos valomos nuo priemaišų. Laikant vaisius sandariai sausoje, vėsioje vietoje, nepraranda savo vaistinių savybių apie trejus metus. Jei ruduo lietingas ir vėsus, sėklos nespėja subręsti. Dėl netvirto augalo stiebo, liūtys gali juos priplakti prie žemės.


Panaudojimas prieskoniams ir maistui. Prieskoniams vartojami anyžinių ožiažolių vaisiai, maistui – apatiniai, jauni jų lapai ir tik praėję žydėti žiedynai, kurių dedama į salotas, sriubas pagardinti ir sūdant bei marinuojant įvairių rūšių daržoves (kartu su kitais prieskoniais). Vaisiai vartojami duonos kepimo pramonėje, kulinarijoje, likerio, degtinės gamyboje, konditerijoje ir yra nepakeičiama daugybės kalėdinių paplotėlių, sausainių ir pyragaičių sudedamoji dalis. Mažais kiekiais anyžinės ožiažolės dedama į prieskonių mišinius dešrelėms ir troškiniams. Aromatas būna ypač stiprus, jei sėklos, prieš vartojant, sumalamos arba sutrinamos.


Skanaus! Anyžiniai paplotėliai. 3 kiaušinius ištrinti su 250 g cukraus. Įberti 250 g miltų, žiupsnelį druskos ir šaukštelį anyžinės ožiažolės vaisių miltelių. Gauta tešla dedama ant konditeriniu popieriumi išklotos ar riebalais išteptos skardos krūvelėmis po 2 šaukštelius. Paliekama nakčiai šiltoje vietoje. Kepama orkaitėje apie 30 min. 150-160 ºC temperatūroje.


Anyžiumi kvepia ir kiti augalai


Anyžinės ožiažolės savo aromatinėmis medžiagomis yra artimos kitiems populiariems aromatiniams, prieskoniniams ir vaistiniams augalams – pankoliams, kvapiosioms garduoklėms, tikriesiems žvaigždanyžiams. Visų jų aromatą nulemia tos pačios lakiosios medžiagos – anetolis. Be to, šie augalai savo sudėtyje turi cukrų, krakmolo, baltymų, gleivių, mineralinių druskų, vitaminų ir kitų medžiagų. Anyžinės ožiažolės gali pakeisti pankolius, bet žvagždanyžiams pakeisti jos mažiau tinkamos. Kvapiosios garduoklės vartojama kaip anyžių, pankolių pakaitalas. Auginant šiuos kvapnius augalus, dėl jų aromatinių savybių nepuola kenkėjai ir ligos. Juos gausiai lanko bitės.


Paprastasis pankolis


Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare Mill.) salierinių (Apiaceae) šeimos 70-170 cm aukščio vienmetis žolinis augalas, palankiais metais (kai šiltos žiemos) peržiemoja ir auga kaip dvimetis. Dar vadinamas meškakrapiu, meškrapiu, valakų krapu, nes labai panašus į darže auginamus krapus. Žinomi nuo seniausių laikų kaip saldieji krapai, kvepiantys anyžiumi. Paplitę Viduržemio pajūrio šalyse. Auginami plačiai Pietų Europoje, Pietų Azijoje, taip pat ir Lietuvoje. Stiebas status, apvalus, šakotas, plikas. Apatiniai lapai ilgakočiai. Žiedai geltoni, maži. Žiedynas skėtis. Vaisiai pailgai kiaušiniški, rudi, nelygūs. 1000 sėklų sveria 4,1 g. Sėklos daigios išlieka iki 3 metų.


Visas augalas, ir net jo šaknys bei sėklos kvepia truputį aitriu ir saldžiu anyžiumi, nes visose dalyse yra anyžiaus eterinio aliejaus, kurio aromatą nulemiama anetolis kaip ir anyžinės ožiažolės. Daugiausia eterinio aliejaus yra sėklose – iki 6,5 proc., lapuose – 0,2-0,5 proc.


Auginimas. Geriausiai auga saulėtoje ir šiltoje vietoje, giliai įdirbtoje, trąšioje, purioje, laidžioje vandeniui, lengvo priemolio dirvoje. Dauginama sėklomis. Sėjama balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje 40-50 cm tarpueiliais, 15-20 cm atstumais tarp augalų. Sėklos sudygsta per 10-12 dienų. Prieš sėją patręšiama kalio ir fosforo trąšomis, jas terpiant į dirvą. Galima sodinti ir šiltnamyje išaugintais daigais. Vegetacijos metu naikinamos piktžolės.


Paprastasis pankolis
Paprastasis pankolis
Asmeninio albumo nuotr.


Augimo metu susiformuoja vešli lapija, vėliau augalai pražysta. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Žydėjimo trukmė – 54-62 dienos. Sėklas subrandina tik šiltą vasarą, pasodinus daigais arba baigiant sunokinti šltnamyje. Pasėjus sėklomis nespėja subrandinti vaisių, nes yra ilgos vegetacijos augalai, tam turi įtakos ir rudenį lietingas bei vėsus oras.


Panaudojimas prieskoniams ir maistui. Prieskoniai tinka žuvies ir kiaušinių patiekalams, salotoms, sriuboms, actams, marinatams, padažams, gėrimams, arbatoms aromatizuoti. Surinktas prinokusias sėklas prieš vartojimą rekomenduojama sumalti. Yra išvesta ir paprastųjų pankolių lapkotinių veislių, kurios išaugina virš žemės gumbą. Gumbai naudojami kaip daržovės, o lapai – kaip prieskoniai.


Kvapioji garduoklė


Kvapioji garduoklė (Myrrhis odorata (L.) Scop.) salierinių (Apiaceae) šeimos daugiametis žolinis, 150 cm aukščio, augalas, atsparus šalčiui. Paplitęs visoje Europoje, Kaukaze. Lietuvoje auginamas retai. Lapai smulkiai plunksniški, arčiau priėjus juntamas anyžius primenantis aromatas. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje prasiskleidžia balti, į plokščius skėčius sutelkti žiedai, iš kurių išsivysto gardūs saldūs, anyžių skonio vaisiai. Kvapiosios garduoklės žaliuose lapuose, žiedynuose, šviežiai nuskintuose sunokusiuose vaisiuose ir šaknyje yra anyžinio eterinio aliejaus, kurio sudėtyje gausu anetolio. Jaunus stiebus ir lapus galima pjauti nuolat, ypač vertingi anksti pavasarį, tada būna geriausio skonio. Jaunus kvapnius lapelius ir žiedus patartina užsišaldyti šaldiklyje. Šaknis rudenį galima iškasti ir vartoti kaip daržovę. Išdžiovinti augalai praranda puikų aromatą.


Auginimas. Kvapiosios garduoklės auga beveik visur, tiek saulėtose vietose, tiek pavėsyje. Dirvožemyje turi būti daug maistingųjų medžiagų ir pakankamai drėgmės. Tinka dirvą pagerinti kompostu (10 kg/1 kv. m). Dauginama sėklomis ir kero dalijimu. Žemoje temperatūroje dygstančią kvapiąją garduoklę galima sėti vėlai rudenį (prieš užšąlant žemei) arba balandžio pabaigoje 60-80 cm tarpueiliais. Išdygusius augalus reikia išretinti. Kitais metais garduoklės savaime gausiai pasisėja. Pavasarį didesnius augalus patartina dauginti kero dalijimu. Vasaros metu augalai laistomi, tręšiami raugintu galvijų mėšlu (1:10), ravimi.


Kvapioji garduoklė
Kvapioji garduoklė
Asmeninio albumo nuotr.


Augalai po žydėjimo iš karto nupjaunami. Panaudojimas prieskoniams ir maistui. Kvapiosios garduoklės lapai salotų, sriubų arba padažų skonį padaro švelnesnį. Jei su garduoklės lapais virsite rabarbarų ar vaisių kompotą, jis bus maloniai saldus. Iš garduoklės stiebo, kaip ir iš vaistinės šventagaršvės, galima gaminti desertą. Vaisiai valgomi švieži kaip „saldainiai“ arba jų dedama į vaisių salotas ir dribsnius. Jų eterinis aliejus naudojamas parfumerijoje.


Tikrasis žvaigždanyžis


Tikrasis žvaigždanyžis (Illicium verum Hook.) žvaigždanyžinių (Illiciaceae) šeimos sumedėjęs augalas. Tai iki 7 m aukščio visžaliai medžiai ar krūmai, kvepiantys anyžiais (lapai, žiedai ir vaisiai). Dėl anetolio – pagrindinio komponento, nulemiančio eterinio aliejaus aromatą chemine sudėtimi artimi anyžinių ožiažolių ir pankolių aliejui, bet negiminingi, priklauso kitai šeimai. Tikrasis žvaigždanyžis savo sudėtyje turi iki 9-10 proc. (sukaupiantys daugiau kaip anyžinės ožiažolės) vertingo anyžinio aromato eterinio aliejaus, kurio 85-90 proc. sudaro anetolis. Vaisiuose eterinio aliejaus gausiausia. Skonis saldžiai kartus, kvepia anyžiais, tik kvapas daug stipresnis, subtilesnis.


Vaisiai yra aštuonkampės žvaigždės formos lapavaisiai, kurie sudžiovinti ir yra garsusis prieskonis. Kiekvienas žvaigždės spindulys yra kapsulė, kurioje yra žvilganti pailga ruda sėkla, kuri yra mažiau aromatinga nei pats vaisius. Vaisiai nurenkami nuo medžio dar kiek nesunokę, nes pernokę vaisiai atsidaro ir išbarsto sėklas. Plačiai auginami Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Vietname, Kambodžoje, Filipinuose, Antilų salose. Galima būtų auginti ir Lietuvoje – vasarą lauke vazonuose ar pasodinti tiesiai žemėje, o žiemai – su vazonais įnešti į šviesią ir vėsią patalpą. Žiedeliai rožiniai, iki 15 žiedlapių. Žydi kovo – gegužės mėnesį. Vaisius sudėtinis lapavaisis, primenantis „žvaigždelę“ subręsta rugsėjo mėnesį. Dauginama sėklomis.


Į tikrąjį žvaigždanyžį yra panašus japoninis žvaigždanyžis (Illicium anisatum). Pastarojo eteris aliejus turi nuodingų medžiagų, todėl maistui nenaudojamas, bet deginamas kaip smilkalai, aromatu primenantys kardamoną, ir auginamas tik kaip dekoratyvus augalas. Panaudojimas prieskoniams. Į saldžiuosius patiekalus, žvaigždanyžių dedama likus 5-10 min. iki paruošimo pabaigos, į verdantį skystį, o į patį patiekalą, tai reikia uždengti dangčiu ir palaikyti kurį laiką. Gali būti naudojamas tiek maltas, tiek pirminiu pavidalu. Dedama verdant uogienes. Pagerina skonį, suteikia ypatingą gaivumą ir sustiprindamas aromatą, bet ir padeda išsaugoti natūralią uogienės spalvą ir gerą kokybę, uogienė nesusicukruoja trejus metus. Vasarą tikrųjų žvaigždanyžių patariama įberti į virintą vandenį ir gerti vietoj gaivos, o žiemą aromatizuoti arbatą ir vyną. Svarbu prieskonio nepadauginti. Prieskonio norma saldiesiems patiekalams – ketvirtadalis šaukštelio miltelių arba du danteliai į 1,5 litro skysčio, o mėsos patiekalams norma dvigubinama ar net trigubinama, siekia iki gramo vienai porcijai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis