Nors parodoje netrūko stendų su stambiems ūkiams ar miškams skirta technika, fermų įranga, konsultavimo įmonių ir pan., parodoje dalyvavusiomis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš dar 17-os šalių, bet mus labiausiai domino tai, kas buvo susiję su sodu, daržu ar gėlėmis ir tai, ką galima pritaikyti savo kieme.
Kaip ir ankstesniais metais, pagal siūlomų augalų asortimentą, vis labiau vertinami tie dekoratyviniai augalai, kurie neišrankūs augimo sąlygoms ir išlieka ilgai dekoratyvūs. Dažniausiai tai ištvermingi spygliuočiai, atsparūs prastam dirvožemiui, sausrai ir žaliuojantys ištisus metus. Apie spygliuočius vis sunkiau pasakyti, kad tai žaliuojantys augalai, nes dauguma naujai sukuriamų veislių puošiasi geltonais, rusvais, baltais ar margais spygliais, būna įmantriausių formų ir dydžių.
Paprastumo (bet ne prastumo) tendencijas galima pastebėti ir gėlių pasiūloje. Jeigu dar prieš kokį dešimtmetį buvo vertinamos gėlės, besipuošiančios su kuo ryškesniais ir stambesniais žiedais, tai pastaruoju metu pagal naujausias augalų madas, kurias paprastai diktuoja anglai, prancūzai ar olandai, labiau dominuoja gėlės smulkiais ir ne itin ryškiais žiedeliais, kurios dėmesį labiau patraukia išraiškinga ir dekoratyvia savo forma, išliekančia tokia net ir žiemą, nereiklumu dirvožemiui ar tuo, kad labiau primena paprastas lauko gėles ir žoles. Tarp tokių paminėtini miskantai ir kitos įvairios smilgos, smulkiažiedės našlaitės, įvairūs kiliminiai augalai, ežiuolės ir pan.
Norintys savo sode auginti vaismedžius ar vaiskrūmius, dažniau ieško žemaūgių augalų, kurie greitai ir anksti pradeda derėti, juos lengva pasiekti. Nors nepigus, bet racionalus pasirinkimas – vadinamas „šeimos medis“, kai ant vienos obelaitės ar kriaušaitės medelio auga įskiepyta net keletas skirtingų veislių, derančių nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens. Kasmet sukuriama vis daugiau veislių augalų, atsparių lietuviškoms žiemos ir kurios anksčiau buvo laikomos tik pietų kraštams būdingais augalais, tai persikai, nektarinai, abrikosai, vynuogės, arbūzai, jukos bei kt.
Nemažas dėmesys sode vis labiau skiriamas ne tik augalams, bet ir tam, kas papildo mūsų sodus. Tai mažoji sodo architektūra: suoleliai, pavėsinės, žibintai, fontanėliai, įvairios skulptūrėlės, akmenys bei kt. Taip pat įdomios tekstūros kiemo dangos. Ir galima pasidžiaugti, kad mūsų kiemuose mažėja kičo: betoninių nykštukų, plastikinių gandrų, iš padangų pagamintų gulbių ar ryškiai dažyto mulčio.
Gražią aplinką galima susikurti ir iš vieno originalaus arba keleto derančių tarpusavyje augalų kompozicija bei skoningų sodo aksesuarų, juk nebūtina kiemo „prifarširuoti“ gausybe augalų tarsi botanikos sode, kurie rėksmingai užgožtų vieni kitus.
