Kaip iš senos sodybos sukurti rojų poilsiui PRIEŠ IR PO

Kai Irena ir Justinas Sakalauskai prieš vienuolika metų įsigijo 1910 metais statytą sodybą prie Žaleso ežero, čia rado tris sąvartynais virtusius, užakusius tvenkinius, sunykusį vaismedžių sodą, prišiukšlintas ežero pakrantes ir avarinės būklės statinius. Šiandien šeima džiaugiasi itin jaukia ir gražia sodyba.

Net ir apleista 1,72 hektarų ploto sodyba pakerėjo savo vieta: šalia tyvuliavo Žaleso ežeras, supo gamta ir buvo netoli Vilniaus. Taip pat akį džiugino pusamžiai uosiai, klevai ir išsikeroję alyvų krūmai. Sodybą ir jos teritoriją Sakalauskai sutvarkė ir atstatė per trejus metus. Tačiau ji vis dar tobulinama ir gražinama.

Sodyboje buvo išlikę trys griūnantys pastatai ir pirties pamatai. Jų visų būklė buvo avarinė, todėl buvo pasirinkta juos nugriauti ir atstatyti iš naujo ant senųjų pamatų. Nugriovus pastatus buvo išlyginta sodybos teritorija, iškirsti šabakštynai. Pirmoji išdygo nauja daržinė. Vėliau ant ežero kranto buvo suręsta pirtis, sutvarkyta krantinė ir įrengti liepteliai.

Sąmoningai buvo kuriama žmogaus rankų minimaliai paliesta aplinka: neformuoti gėlynai, nesodinti egzotiški augalai ar lietuviškam klimatui nebūdingi vaismedžiai. Visame plote dominuoja natūrali veja. Taip pat sodybos šeimininkai stengėsi išlaikyti autentiškumą, visus sodybos pastatus statė iš rąstų, o stogus dengė medinėmis skiedromis. Išvalė ir pagilino tris tvenkinius, juos įžuvino. Sodybos atkūrimo vizija – rąstiniai pastatai, gėlės ir augalai kraštovaizdžio neužgožia, o jį papildydami.

2010 m. į sodybą iš gretimos gyvenvietės buvo atgabenta dar 1897 metais statyta klėtis. Iki tol ji ilgus metus veikė kaip pieno supirktuvė. Sodybos šeimininkai džiaugėsi, kad pavyko išsaugoti jos autentiškumą: išorė liko nepakitusi, tik vidus buvo pritaikytas šiuolaikiniams poreikiams.

Svarbu – nedarkyti aplinkos

Sakalauskai stengėsi sutvarkyti sodybą taip, kad ši neišsiskirtų iš bendros aplinkos. Todėl čia vyrauja harmonija su gamta, paliktas senasis sodybos išplanavimas. Taip elgtis patartų ir kitiems įsigijusiems ar paveldėjusiems senas sodybas.

Pasak sodybos prie Žaleso šeimininkų, jei pastatai nėra avarinės būklės, juos geriau renovuoti. Jei senų išsaugoti nepavyktų, galima arba atsivežti seną, bet geros būklės rąstinį namą, arba susiręsti naujai. Taip kaimo sodyba išsaugos savo autentišką aurą ir žavesį.

Kartais reiktų į sodybos atstatymą pažvelgti neracionaliai, o klausytis, ką sako širdis. Pavyzdžiui, jei tenka griauti pastatus, reiktų pasistengti išsaugoti bent vaismedžių sodą. Sakalauskai paliko daugelį buvusių medžių, o viena sena obelis tapo visos šeimos prieglobsčiu karštą dieną.

Nereiktų ardyti pastatų išdėstymo tvarkos. Senojoje kaimo architektūroje viskas buvo gerai apgalvota ir pasverta. Be to, įsigydami seną sodybą paveldime per šimtmečius brandintą žmogaus kūrybos vaisių – pratęsiame jo gyvavimą.

Be to, Sakalauskai perspėja, kad įsigijus sodybą, teks keisti ir gyvenimo būda. Pamažu pasikeis laisvalaikis, juo taps sodybos puoselėjimas. Kis skaitoma literatūra, interesų ratas, galbūt net drabužinės turinys – pirmenybė bus skiriama patogiems ir bet kokiam orui tinkamiems drabužiams.

Jaukumą kuria paprastumu

Sodybos prie Žaleso ežero svečiai nepamatys nei mediniuose ratuose susodintų gėlių, nei bet kaip sukabintų ūkio padargų. Čia kuriama tikro, o ne parodomojo kaimo aplinka. Šeimininkai sąmoningai vengė pastarojo stiliaus. Žinojo, kad dažnai neįsigilinus ir ne pagal paskirtį sustatyti daiktai pateikia iškreiptą, primityvų senojo kaimo būties vaizdą.

Sodybos jaukumą Sakalauskai kūrė itin paprastomis priemonėmis. Naudojo natūralias statybines ir apdailos medžiagas, rinkosi paprastų formų, medinius baldus. Neutralių spalvų interjeras pagyvinamas ryškiomis detalėmis: gausybe pagalvėlių ir pintais kilimėliais. Šilumos suteikia rankomis nertos lovatiesės, pinti krepšiai ir žvakės. Tačiau interjeras neapkrautas nereikalingomis, bet puošniomis smulkmenomis.

Vasarą prie pastatų vazonuose pražysta gėlės – paprastos, kaip pas močiutes darželiuose. Ant medinių suolų ir lauko kėdžių šeimininkai užkloja dirbtinių kailių, minkštų apklotų, padeda pagalvėlių. Vakare sodybą nutvieskia žvakių šviesa. Jų pilna visur: žibintuose ant žemės, padėkluose ant stalo ar sukabintos į medžių šakas mažuose savadarbiuose žibintuose.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis