Stogas – svarbi architektūrinė, kompozicinė pastato dalis, turinti lemiamos įtakos pastato eksploatacijai, tvarumui, išvaizdai ir pastato planui. Vienbutyje (individualiame) gyvenamajame name dėl nedidelių gabaritų, stogas lemia pastato struktūrą. Dėl to, prieš pradedant gyvenamojo namo projektavimą, su architektu reikėtų parinkti stogo tipą. Suprojektavus namą vienam stogo variantui, vėliau mechaniškai pakeitus jį kitu, sugadintume projektą. Jei visureigiui uždėtume lenktyninio bolido ratus, jis netaps lenktyniniu, o turėtas visureigio savybes praras. Panagrinėkime, kokie plokščiojo ir šlaitinio stogo ypatumai, kokie kiekvieno varianto „už“ ir „prieš“?
Plokštieji stogai. Pagal statybos techninį reglamentą STR 2.05.02:2008, plokščiųjų stogų nuolydis turi būti ne mažesnis kaip 0,7 ° ir ne didesnis kaip 7°. Šie stogai dar vadinamas sutapdintais, nes stogas ir lubos iš esmės sutampa vienoje plokštumoje. Nedidelis nuolydis apriboja stogo dangų pasirinkimą – plokščiųjų stogų atveju naudojamas ruloninės (dažniausiai bituminės) hidroizoliacinės stogo dangos, kurios sulituojamos į krituliams nepralaidžią membraną. Stogo kontūras apribojamas parapetu. Krituliai surenkami ant stogo ir vidiniais lietaus kanalizacijos tinklais nutekinami į lauką arba į centralizuotą kanalizaciją. Dėl nedidelių plokščio stogo nuolydžių padidėja avarinio pratekėjimo rizika, reikia aukštesnės įrengimo darbų kokybės, ruloninės dangos greičiau sensta, lengviau pažeidžiamos, reikalauja nuolatinės priežiūros. Kuo mažesnis nuolydis, tuo daugiau sluoksnių hidroizoliacijos reikia kloti. Didinant nuolydžius storėja ir brangsta plokščiojo stogo konstrukcija. Reikia nuolat prižiūrėti ir valyti įlajas, kad neužsikimštų.
Žmogus nuo žemės nemato plokščio stogo paviršiaus, todėl namo architektūrą formuoja tik fasadai. Tai ir privalumas, ir trūkumas. Pastato architektūra tampa griežtesnė, modernesnė, už stogo parapeto galima paslėpti kaminus ir kitą inžinierinę įrangą. Esant teritorijos planavimo dokumentuose apribotam pastato aukščiui, po plokščiu stogu galima sutalpinti daugiau patalpų. Lėkštus stogus patogu paversti eksploatuojamais, įrengiant papildomą vaikščiojimui pritaikytą dangą. Dėl viename aukštyje esančio denginio nesusiformuoja nei per žemos, nei per aukštos vidaus patalpos, lengviau ir lanksčiau planuoti pastoginį aukštą. Nors lėkštas stogas palengvina darbą architektui, bet suteikia mažiau išraiškos priemonių. Pastoginiame aukšte prarandame galimybę turėti įdomesnių erdvių su pasvirusiomis lubomis, individualaus namo viduje sukuriamas serijinio buto įspūdis.
Plokščiojo stogo pliusai: griežtesnė, modernesnė architektūrinė išraiška, paprastesnis, universalesnis pastoginių patalpų planavimas.
Plokščiojo stogo minusai: aukštesni reikalavimai įrengimo kokybei, nuolatinės priežiūros ir remonto būtinybė, didesnė pratekėjimo galimybė, monotoniška stogo plokštuma tiek išorėje, tiek viduje, neestetiškas dangos vaizdas.
Šlaitiniai stogai yra tokie, kurių šlaitų nuolydis didesnis negu 7°. Didėjant nuolydžiams – didėja stogo medžiagų ir spalvų pasirinkimas: įvairių medžiagų čerpės, banguoti lakštai ir plokštės, skarda ir t.t. Nors dauguma šiuolaikinių gamintojų leidžia naudoti jų dangas esant minimaliems 10°–12°–14° stogo nuolydžiams, reikia turėti omeny, kad artėjant prie ribinių reikšmių didėja ir pratekėjimo rizika. Minimaliems nuolydžiams labiau pritaikytos skardos dangos, kurios šiuo atveju jungiamos dvigubais falcais, naudojami ištisiniai skardos lakštai per visą šlaito ilgį. Skarda kol kas vyrauja vienbučių gyvenamųjų pastatų statyboje Lietuvoje. Tai paaiškinama pigumu, universalumu, lengvu svoriu, paprastesniu stogo konstruktyvu. Tiesa, reikia žinoti, kad skarda ne tokia ilgaamžė nei kitos šlaitinių stogų dangos, lengviau mechaniškai pažeidžiama, lyjant lietui barška. Triukšmo faktorius vienbučiuose gyvenamose namuose ypač aktualus, nes pastogėse paprastai projektuojami miegamieji, dėl to, numatant įrengti gyvenamąsias mansardas, patartina jų stogus dengti nebarškančiais banguotais beasbesčio cemento lakštais.
Iš atskirų lakštų sumontuotoms stogų dangoms pavojingesnės užsistovėjusios kritulių vandens sankaupos, tirpstantis sniegas, todėl rekomenduojamas didesnis – 20°-30° nuolydis, o tradicinėms dangoms (šiaudai, skiedros) net ir 45°. Tinkamai sumontuotos šlaitinių stogų dangos yra labai patikimos, ilgaamžės, nereikalauja nuolatinės priežiūros, estetiškos. Patikimumą padidina ir išorinis lietaus nuvedimas. Užsikimšus lietvamzdžiui, krituliai tiesiog nuvarva nuo karnizo. Karnizo konsolė apsaugo nuo kritulių pamatus. Dėl estetinių sumetimų populiarėja šlaitinių stogų versijos be karnizo – su paslėptu vidiniu lietaus surinkimu.
Šlaitinius stogus renkasi maždaug 9 iš 10 Lietuvos individualių namų statytojų. Pati šlaitinio stogo forma yra atsparesnė krituliams, humaniškesnio charakterio, suteikia įvairesnių architektūrinės išraiškos galimybių. Šlaitinio stogo formą reikia įvertinti jau projektavimo pradžioje, kad vėliau nesusidurtume su neracionaliai didelio aukščio ar per žemų pastogės patalpų problema. Šlaitiniai stogai matosi fasaduose. Šiuolaikiniai namai projektuojami su vienšlaičiais, dvišlaičiais, keturšlaičiais ir sudėtingesnių formų (laužytais, banguotais) stogais. Sudėtingėjant stogų formoms atsiranda daugiau išraiškos variacijų, bet sunkiau pasiekti architektūros harmoniją.
Šlaitinio stogo pliusai: patikimumas, ilgaamžiškumas, nereikalauja nuolatinės priežiūros, didelis medžiagų, spalvų pasirinkimas, daug išraiškos galimybių.
Šlaitinio stogo minusai: sudėtingesnis projektavimas.
Straipsnį paruošė Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. architektas Darius Linartas.
Užsakymo nr.: PT_61146771
