Pastatysi bet kur
Didžiulė, spalvota lenktašonė statinė, nuvirtusi prie upelio ar sodybos pakraštyje, atrodo linksmai. Juolab kad prireikus tokią galima ir draugui paskolinti. Mat statinės formos pirtis neturi pamatų ir gali būti kilnojama. Nusibodo beržynėlis – prašom į drebulyną.
„Švedai tokių daugybę prisistatę. Prie upelių, pamiškėse, pelkėse. Jie toje statinėje išvis tik garinę turi. Atbėga į rankšluosčius įsisupę, išbėga nuogi ir – į upelį. Pagalvojom, kad per krizę tokios taupios pirtys ir tautiečius galėtų sudominti. Ėmėme ir pagaminome. Mūsiškė – tikra statinė, o ne vamzdis“, – juokiasi Egidijus.
E. Dragūnaičio gamybos ir komercijos įmonė verčiasi vidaus bei lauko dailylenčių gamyba, tad pirtis – eksperimentas, kuris pasiteisins arba ne. Sunkmetis visus verčia galvą pasukti dėl to, kas būtina ir kas nelabai. Pavyzdžiui, susivokti, ar reikia tik galimybės gerai išsiperti, ar tiesiog norisi statyti namuko tipo pirtį.
Tad pirmiausia pagaminta pati ekonomiškiausia – 3 m ilgio ir 2,8 m pločio statinė. Sandari, prišyla greitai ir vietos pakanka 6 žmonėms. Jei matuosime pagal vietą atsigulti – tuomet trims.
„Tačiau klientai iškart pasigedo priepirčio, kuriame galima nusirengti. Vyrai dar įsivaizduoja, kad galima be jo apsieiti, bet moterys griežtai užprotestavo. Pagaminome ir antrą, su persirengimo patalpa. O kai vietos daugiau, tai ir staliuką pastatėm, ir langą iškirtom. Statinė išėjo didesnė – 4 m ilgio, o plačiausioje vietoje viduje – 2,8 metro“, – pasakoja E. Dragūnaitis.
Ši, žinoma, brangesnė, kainuoja apie 12 tūkst. Lt. Maždaug tiek atsieina pirtelė, įrengiama namo viduje.
Kruopštus darbas
Didžiulės pirtims skirtos statinės E. Dragūnaičio įmonėje gaminamos pagal geriausias meistrystės tradicijas. Visi 80 šulų apdirbami rankomis, kiekvienas jų abiejuose galuose siauresnis nei per vidurį. Ir suleista taip, kad plyšelių nelieka. Kaip ir dera statinei – suveržta metaliniais lankais.
Tad jokia vasaros liūtis pirtininkams nebaisi. Dar net į naudą – gerai pasikaitinus, galima laukan išpuolus minkštu lietaus vandeniu atsivėsinti. Pasukus galvą, ir verslo idėja gali kilti, juk vasaros pas mus lietingos...
„Jei nenori rankų darbo, tik staklėmis darai, tai ir išeina „bačka-vamzdis“. Mes norėjome dar platesnę pagaminti, bet supratome, kad paskui pro duris nebeišnešime. Tokį eksperimentinį gaminį pradėjome žiemą, darėme, kad bent 5 centimetrais už durų angą būtų mažesnė“, – pasakoja E. Dragūnaitis. – Didžiosios pirties garinės ilgis yra 2, o priepirčio – 1,8 metro. Reikėjo labai kokybiškų eglinių lentų ir dviejų žmonių, kurie darbavosi visą mėnesį. Pastatėme galingą, iš lauko kūrenamą krosnį, oras garinėje įšyla per pusvalandį. Mėginome žiemą, kai suolai dar buvo šalti, nesmagu ant tokių sėdėti. Tačiau, pakūrenus valandą, jau buvo galima pertis.“
Pagrindiniai reikalavimai
Išties, pirtis nėra tiesiog statinys. Pagrindiniai ir gana svarbūs dalykai – gera krosnelė ir ventiliacija. Pastaroji gali būti įrengiama visai paprastai: viena anga prie grindų, pro ją įeina šviežias oras, o kita – prie lubų orui išeiti. Angos turi būti priešingose sienose. Visa kita priklauso nuo norų, fantazijos ir piniginės storumo.
Teko matyti iš polietileno ir karčių pastatytą pirtelę, į kurią oras ateidavo vamzdžiu iš kieme įrengtos rūkyklos. Tokia pirtelė, žinoma, neturėjo nei persirengimo patalpos, nei salės vaišėms. Ji buvo pastatyta laikinai, prie įsigytos senos sodybos be patogumų. Naujakuriams tiesiog reikėjo kažkur praustis. Sunku patikėti, bet ta beveik nieko nekainavusi pirtelė tarnavo visus metus.
Idealia aplinka pirčiai statyti laikoma pamiškė ant upės arba ežero kranto. Pageidautina, kad vanduo būtų į rytus arba į šiaurę nuo pirtelės.
Tačiau alyvų, jazminų ar kitokie krūmai nuosavoje sodyboje taip pat puikiai tinka. Ežerą įkaitusiam kūnui puikiai atstoja net didelis puskubilis su šulinio vandeniu. Arba galima susiversti ant galvos ką tik pasisemto vandens kibirą. Tik iš pradžių atrodo baisu. Tokią procedūrą teko išbandyti vienoje moderniausių kaimo turizmo sodybų. Atsistoji ant didžiulio akmens ir apsipili tiesiai iš kibiro. Tikrai lieki gyvas...
Parenkant pirčiai vietą reikia žvelgti ne tik į aplinkos estetiką, bet ir pasidomėti energetine švara.
Patikimiausia pasikviesti virgulininką ar biolokacijos, radiostezijos specialistą, tačiau galima „pasimatuoti“ vietą ir pačiam. Tereikia atsistoti numatytoje vietoje ir išvaikius pašalines mintis įsiklausyti į savo kūno pojūčius. Jei ilgiau stovėti toje vietoje nejauku, geriau paieškoti kitos.
Pirčiai geriausiai tinka atskiras pastatas, bet jei tokių galimybių nėra, galima įsirengti ir name. Prisiekę pirtininkai sako, kad ji turėtų būti ne rūsyje, kaip įprasta Lietuvoje, bet pirmame aukšte. Pagal „standartą“ pirtyje turėtų būti garinė, priepirtis, dušas, tualetas ir poilsio kambarys. Puiku, jei galima įrengti baseiną ir nedidelę virtuvėlę su baru.
Pėrykla
Manoma, kad net ir pačioje mažiausioje garinėje, kitaip vadinamoje pėrykla, turi tilpti dviejų aukščių platūs gultai. Mažesnė patalpa įšyla greičiau, o pėrimo procesas individualus, tad visiškai pakanka 3–7 kv. m ploto, bet būtina gera ventiliacija. Pėrykla turėtų būti įrengta rytinėje pusėje.
Gultai taisyklingai vadinami plautais. Viršutinįjį rekomenduojama įrengti tokiame aukštyje, kad ant jo atsisėdus virš galvos liktų bent 20 cm, antraip bus nepatogu nulipti. Plautai neglaudžiami prie sienos, atitraukiami nuo jo 3–5 cm. Plautų plotis – ne mažiau kaip 60 cm, kad atsigulęs žmogus turėtų kur pasidėti rankas. Pagal naujausias pirčių madas plautai įrengiami žemiau, kad gulinčiajam nebūtų taip karšta, o pirtininkas galėtų patogiai perti stovėdamas ant grindų. Garinėje turėtų būti prieblanda, šviesą reikėtų nukreipti į grindis.
Gerai, jei visos pirties patalpos su langais. Garinėje nuo karščio oras išretėja, todėl būtina užtikrinti gerą organizmo aprūpinimą deguonimi. Vienam žmogui reikia ne mažiau kaip 2 kub. m oro, kuris turi nuolat cirkuliuoti.
Lietuvoje tradiciškai garinės statomos iš lapuočių medienos, tačiau suomiai nuo seno naudoja šiaurės eglių. Tokios medienos dailylenčių galima įsigyti ir pas mus.
Jei yra galimybė, pirtyje, įrengtoje atskirame pastate, rekomenduojama statyti dvi krosneles: vieną dūminę be kamino, o kitą šiuolaikinę, kūrenamą malkomis arba elektra. Dūminė krosnis kūrenama visą dieną. Dūmas sukuria sterilią aplinką. Antroji krosnelė įkaista greičiau, todėl ją galima kurti, kai skubama.
