– Su praėjusiu gimtadieniu.
– Ačiū. Kiek man metų?
– Norėtųsi pasitikslinti, tačiau moters klausti nemandagu.
– Tiesa, o kadangi, aš visąlaik jauna, kūrybinga ir gyvensiu 140 metų, tai dar daug liko (juokiasi).
– Ar šis gimtadienis skyrėsi nuo kitų?
– Iš tiesų ne, nebent tuo, kad švenčiau baldų salono atidaryme.
– Šiemet Jūsų gyvenime ne viena permaina – tarp jų ir laidos vedimas. Ar ši veikla natūraliai įsiliejo į gyvenimą, netapo svetimkūniu?
– Kartais aš pati būnu savo gyvenimo svetimkūnis, nes sunkiai viską suvaldau. Laida juo netapo, ji kaip tik viską praplečia. Man įdomu bendrauti, padėti žmonėms keistis. Juokauju, kad mano būdas skatina nuolat eiti paskui kitus ir tvarkyti. Kaip zuikis, kuris sakydavo: „Gera bėgti takeliu, kai visiems padėti galiu“.
– Laida jau įsibėgėjo. Kaip jaučiatės vedėjos amplua?
– Vesti patinka. Žinoma, veiklos atsirado dar daugiau. Projektą laidai turi padaryti per 2-3 savaites, o kai kuriuos interjerus turi kurti ir metus.
Iš tikrųjų, kaip turėčiau jaustis? Tikriausiai gerai, nes pirmą kartą laidą filmavome 8 valandas, o dabar tai užtrunka tik pusantros valandos.
– Ar lengva žmones prikalbėti pokyčiams?
– Ne, reikia daug įtikinėti. Galbūt kitoje šalyje būtų paprasčiau? Rodos, kitur yra daugiau tolerancijos, noro priimti kitokį mąstymą. Taip pat, galbūt ir pagarbos. Režisierius Oskaras Koršunovas pasakojo apie užsienyje vykusią repeticiją. Garsiausiems tos šalies aktoriams nebuvo galima pavėluoti net minutę, kitaip jie būtų išmesti iš trupės. Galbūt Lietuvoje talentingi žmonės nėra taip vertinami, nes jų turime per daug?
– Galbūt ne visiems žmonėms reikia pokyčių. Kaip pavyksta laidoje įkalbėti žmones gyventi kitaip?
– Yra toks posakis „laikas keistis“. Jeigu jau žmogus ateina į tokią laidą ar nusisamdo interjero dizainerį, tai rodo, jog jam reikia pokyčių ir profesionalios pagalbos. Juk patys nesitaisome dantų, nesikerpame plaukų, tad kodėl interjero dizaineris dar nėra natūralus poreikis?
Juk pats žmogus visko nepadarys. Aš galiu padėti suderinti spalvas, stilius, sudėlioti daiktus taip, kad jie suskambėtų. Vienas daiktas gali atsverti kitą ar paryškinti. Ir kūryboje galima pritaikyti įvairias formules, tačiau svarbiausia atminti, kad daikto esmė yra ne jo vertė, o kokybė. Tačiau labai svarbu, kad ir pats žmogus norėtų prisidėti, nes tai jo erdvė, o ne viešbutis, kuriame apsistoji laikinai.
– Ar lietuviai suvokia interjero dizainerio reikalingumą?
– Žmonės net nežino, kas tai yra interjero dekoratorius. Jiems atrodo, kad net pardavėja gali patarti. Tiek klientai, tiek dizaineriai turi savo skonį ir grožio supratimą, kuris kitam gali būti ir nepriimtinas.
Dėl to ir laidoje nėra taip, jog ateinu ir sakau, kad viską reikia išgriauti ar keisti iš pagrindų. Visuomet ieškai kompromiso, domiesi, kaip tas žmogus gyvena, kas jam patinka, o tuomet ieškai, kokie akcentai galėtų būstui suteikti naują veidą.
Tačiau, jei neparodysi, kuo masinė produkcija skiriasi nuo meno objekto, jis ir nežinos skirtumo. Dėl to visi architektai, dizaineriai yra ir psichologai, nes tai yra nuolatinis darbas su žmonėmis.
– Kas Jums yra svarbiausia savo asmeninėje erdvėje?
– Tai erdvė, kurioje reikia apgalvoti kiekvieną detalę. Juk namai – tai vieta, kurioje praleidžiame labai daug laiko.
Mane labiausiai veikia sienų spalva, pavyzdžiui, negaliu miegoti miegamajame, kurio sienos ryškios. Dėl to kai kuriose patalpose galiu praleisti tik kelias valandas. Geriausiai mane veikia baltos sienų spalvos.
Apskritai kiekviena spalva turi savitą vibraciją. Jei žmonės dažo sienas geltonai, žaliai ir mėlynai nepasitarę su dizaineriu, gali sau pakenkti psichologiškai. Žinoma, jei mėgsti geltoną spalvą, gali ją naudoti, tačiau reikia parinkti kitas spalvas, su kuriomis būtų sukurtas naujas santykis ir atsirastų harmonijos pojūtis.
– Kokias pagrindines klaidas daro žmonės keisdami namus?
– Pirmiausiai siūlyčiau patiems nedaryti remonto. Juk kiekvienas turi daryti tai, ką sugeba. Jei negalite apsispręsti, geriausias sprendimas – tiesiog nudažykite sienas balta ar šviesiai gelsva spalva.
– O kokia spalva vyrauja jūsų namuose?
– Baltos spalvos sienos ir spalvingi, ryškūs akcentai.
– Ar lengvai įsileidžiate žmones į savo namus?
– Lengvai įsileidžiu, nes tai būna artimi žmonės, ne „iš gatvės“. Man net nekyla klausimas ar turėčiau juos įsileisti, nes mėgstu svečius.
– Bet vis dar neturite savo asmeninės erdvės.
– Aš labai išranki. Tikrai noriu turėti savo būstą. Tačiau kiekvienas sukurtas interjeras, yra dalelė manęs. Netgi, kai lankau draugus, jei erdvė man nepatinka, imu ją keisti – bent kažkokią detalę.
– O nebūna taip, kad draugai ateina į Jūsų namus ir pasako, kad tas ir tas blogai?
– Pati jiems iškart pasakau, kad ten viskas blogai. Kaip jau sakiau, labiausiai mėgstu baltas sienas, tuomet dekoruoju jas įvairiais spalvingais daiktais, sukuriu įdomių kompozicijų.
– Kokie simboliai vyrauja jūsų būste?
– Turiu ikoną. Tai man gražu, sukuria jausmą tarsi lanktumeis pas močiutę. Tai ne krikščioniški simboliai, tai mano gyvenimo būdas, nes kiekvienas save gerbiantis krikščionis turi turėti kryžių virš savo lovos. Tokie simboliai natūraliai atsiranda miegamojo kambaryje. O ką dar ten galima pasikabinti? Budą? Man, rodos, miegamasis yra sakrali vieta.
Kodėl svarbu parinkti vieno ar kito dizaino kėdę – tai kažką reiškia. Dėl to ir nesinori naudoti plastikinių kėdžių. Gal geriau tada išvis nieko nedėti ar sėdėti ant žemės. Arba nuolatinis suvenyrų, kaukių kaupimas iš įvairių kelionių. O ką jos reiškia dauguma net nežino.
Kiekvienas daiktas, vyksmas turi turėti prasmę. Juk kas yra išorėje, tas atskleidžia ir keičia tavo vidų.
