Interjeras/Geros idėjos
Sukurti nauja ir išsaugoti autentiką
Ką tik pabaigę savo naujausią, Prancūzijoje įgyvendintą interjero projektą, vilniečių architektų komanda YCL jį pirmą kartą pristato Lietuvos spaudoje ir kviečia „Mano namų“ skaitytojus apsilankyti istorinio Strasbūro kvartalo name įrengtame ištaigingos architektūros bute, kuriame rafinuota prancūziška elegancija susipina su išgryninta šiuolaikiško dizaino estetika.
Nuotraukos – Andriaus Stepankevičiaus.
Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.
Projekto autoriai – Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis, (architektūros studija YCL).
Kuriant šiuolaikišką interjerą klasikinėje erdvėje architektams buvo svarbu atskirti du dalykus – tai, kas nauja, ir tai, kas autentiška. „Visa tai derinome rinkdamiesi kelis spalvinius sprendimus: tai, kas nauja, yra tamsaus atspalvio, o tai, kas sena, lieka balta. Žinoma, atsirado įvairių derinių, dėl vienokių ar kitokių sudėtingesnių procesų, bet iš esmės pavyko suformuoti labai tvarkingą seno ir naujo kompoziciją“, – sakė interjerą kūrę architektai.
Klasikinę gyvenamųjų erdvių prigimtį pabrėžia grindų danga. Tiesa, ją teko rinktis naują, nes senoji buvo nereprezentatyvi, be to, reikėjo lyginti grindų pagrindą. Architektai pasirinko stilistinę interjero koncepciją atitinkantį deginto ąžuolo masyvo parketą, o jam iškloti pritaikė klasikinį „herringbone“, neretai vadinamą „eglutės“, raštą. Krištolo šviestuvai – dalis senosios buto autentikos. Keletas jų buvo specialiai restauruoti Prahoje, mieste, kuriame kadaise buvo pagaminti, ir sugrąžinti į interjerą.
Vasara užmiestyje
Modernios etno interpretacijos
Poilsiui skirtos sodybos interjerą projektavusi architektų komanda nesistengė moderniame name dirbtinai sukurti tradicinės „kaimiškosios autentikos“, bet atsižvelgdama į aplinkos kontekstą kruopščiai derino apdailos medžiagas, baldus, koloritą bei pritaikė originalių stilizuotų etnografinių detalių.
Nuotraukos – Arūno Skrolio.
Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.
Projekto autoriai – architektų studija („Devyni architektai“).
Svarbiausias dėmesys atitenka originaliai papuoštai svetainės pertvarai, skiriančiai poilsio zoną nuo laiptų į mansardą. Ieškodamos išskirtinio akcento jai išryškinti ir nenorėdamos apsunkinti erdvės skirtingų faktūrų medžiagomis, projekto autorės pasirinko dažytas faneros plokštes – jos buvo frezuotos pagal Jurgitos Liubartaitės priešinį, kuriame subtiliai ir prasmingai panaudotas lietuviškų etnografinių saulučių ornamento motyvas.
Virtuvėje numatytos vietos visai reikalingai įrangai, tad funkcionalumu ir praktiškumu ši virtuvė nenusileidžia moderniems miesto būstams. Iš medžio masyvo pagaminti baldai su darbastaliu ir talpiomis apatinėmis spintelėmis buvo projektuojami kampu palei dvi sienas. Pagrindinė darbo zona sukoncentruota ties galine, sendintų plytų mūru dekoruota siena: čia darbastalyje sumontuota viryklė su orkaite, o ant sienos įrengtos pusiau uždaros lentynos be sienelės – taip pavyko išsaugoti neuždengtą gražią mūro faktūrą.
Sezono aktualijos
Kiemas mieste: asmeninę erdvę saugo augalai
Šalia Vilniaus esantis 13 arų sklypas yra ant šlaito, tačiau suformuotas jis vienoje plokštumoje, be terasų. Priekinėje dalyje neišvengta stataus pakilimo, o už sklypo esantys kaimyniniai namai išsišovę gerokai aukščiau ir matomi pernelyg įkyriai. Kraštovaizdžio dizainerei Jurgai Olisevičienei teko pasukti galvą: ne tik aplinka turėjo būti estetiška ir jauki, bet kad ir vaizdas už tvoros nebadyti akių.
Projekto autorė – kraštovaizdžio dizainerė Jurga Olisevičienė (UAB „Grožio idėja“).
Nuotraukos – Augio Narmonto. Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Sode nėra didelės augalų įvairovės – pasirinkti tokie, kurie dera prie sklypo ir namo ypatumų. Augalai susodinti pasikartojančiomis švelnių linijų bangomis – neįpareigojančiomis ir lengvomis. Įspūdingai atrodo kraštovaizdžio dizainerės mėgstamas itin žemas ir tankus gulsčiasis kadagys 'Nana' – jis tarsi atkartoja žolę, uždengia didelę dalį žemės paviršiaus, suteikia želdynui minkštumo, o ir su akmenimis labai dera. Pasak dizainerės, šis kadagys nėra labai lepus, būna, kad žiemą sniegas aplaužo, bet apkarpytas vėl suželia. Lepiausi šiame želdyne yra kukmedžiai.
Dizaino pamokos
Kaip sukomponuoti gražią puokštę
Gamtoje visos gėlės gražios. Tačiau iš jų sukomponuota puokštė gali būti ir visai nepatraukli. Kodėl? Matyt, todėl, kad yra neharmoninga. Harmoniją interjere kuria daug kas, vazoje pamerktos gėlės – taip pat. Bet ir jos turi atitikti visus svarbiausius „gero dizaino“ reikalavimus: traukti akį tekstūrų įvairove, proporcinga kompozicija, dinamikos pojūčiu ir tinkamai parinktomis spalvomis.
Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Konsultavo biologė, UAB „Sodo dizainas“ direktorė Alina Lazickienė.
Profesionalai tvirtina, kad pirmiausia verta pasigilinti į klasikines puokščių komponavimo taisykles, o paskui jas smagu ir laužyti – jau žinant, kodėl tai darome...
X Kas „sunku“, o kas „lengva“. Puokštė gali būti nesimetriška, tačiau išreiškianti pusiausvyros pojūtį. Šiam vizualiam efektui pasiekti yra įvairių būdų. Tarkim, „lengvesnėje“ puokštės pusėje galima įkomponuoti sodrių atspalvių gėlių – jos atrodo „sunkesnės“ nei šviesios. Apvalūs žiedai taip pat „sunkesni“ nei vamzdiški. Pusiausvyra turi būti ir tarp viršutinės bei apatinės puokštės dalies: tokį įspūdį paprasčiausia pasiekti stambius žiedus sudėliojus arčiau centro ir kompozicijos apačios.
X Be monotonijos. Gėlių kompozicija yra dinamiška, kai verčia žvilgsnį krypti nuo vienos jos dalies link kitos. Jei to nėra, puokštė – pavyzdžiui, rožių glėbys vazoje – atrodo statiška ir monotoniška. Kai keletas išskirtinių gėlių dominuoja, žvilgsnis ties jomis sustoja ilgiau. Tokiu akcentu gali tapti ne tik žiedai, bet ir įdomi vaza, efektingi lapai. Tačiau auksinė taisyklė tokia: nereikia persistengti, nė vienas elementas neturi vyrauti tiek, kad tik jis būtų matomas kitų sąskaita.
X Suderintos proporcijos. Visų puokštės elementų dydžių santykis turi būti toks, kad sukurtų akiai malonų įspūdį. Didžiausiais disproporcijos kaltininkais paprastai tampa per stambūs žiedai ar aksesuarai. Ypač svarbu, kad puokštei būtų pasirinkta tinkamo dydžio vaza.
X Žavi įvairovė. Augalai turėtų būti įvairių tekstūrų – blizgūs, aksominiai, dygliuoti, matiniai. Tai labai svarbu, kai puokštėje tik nedaug skiriasi žiedų atspalviai ar nėra augalų įvairovės. Blizgūs lapai suteikia kompozicijai spindesio, esant stipriam apšvietimui, o matiniai labiau išryškina žiedus.
Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad kompozicijos pagrindas – gėlė, o visi papildomi elementai (šakelės, lapai, uogos) yra tik fonas jų žavesiui atskleisti.
Sezono aktualijos
Namų virtuvė
Šiandien medų dažniau naudojame ne meduolių tešlai, o vištų sparnelių ar alyvuogių marinatams. Ir puiku – jis kulinarijoje pritaikomas labai įvairiai, cukrų juo galima keisti daug kur.
Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Ir kepsniai, ir kepiniai
Marinatai su medumi idealiai tinka kepsniams ant grotelių (ir ne tik). Saldumo nesijaučia, o mėsa ar žuvis tampa sultingesnė, švelnesnio skonio. Aptepus šonkauliukus, žąsį ar upėtakį vien tik medumi su prieskoniais, kepsnys pasidengs gardžiai atrodančia auksaspalve plutele.
Marinatas dažniausiai gaminamas medų sumaišius su garstyčiomis ir aliejumi, o toliau galima improvizuoti ilgai nesikartojant... Medus dera su imbieru, cinamonu, kardamonu, citrinų ir apelsinų žievelėmis, česnakais. Sojų padažas tinka gaminant rytietiškus patiekalus.
Su medumi tinka ruošti ne tik marinatus, bet ir padažus – jais galima aplieti kepsnius prieš baigiant gaminti. Profesionalai pataria medų rinktis taip: kuo tamsesnė mėsa, tuo tamsesnės spalvos turėtų būti ir medus. Jei jo turime įvairių rūšių – kodėl ne...
Su jautiena puikiai derės padažas iš medaus, raudonojo vyno, pagardintas aitriosiomis paprikomis, su paukštiena – medaus, apelsinų sulčių ir cinamono padažas, su kiauliena – medaus ir brendžio padažas.
Vargu ar daug yra saldžių kepinių, kur medus netiktų, atvirkščiai, jis dažnai būna nepakeičiamas – tarkim, gaminant medaus tortą ar meduolius. (Beje, šiems gardumynams geriausia naudoti sodresnio skonio medų, pavyzdžiui, grikių, ir kepti juos reikėtų ne aukštesnėje nei 180 ºC karščio orkaitėje.) Kepiniai įgauna tamsiai rudą atspalvį, ilgiau nesužiedėja, nes medus sulaiko drėgmę, tad pailgina jų galiojimo laiką.
Gaminant tiek tešlą, tiek kremą, medų reikia tik pakaitinti, bet neužvirinti, nes jis neteks aromato.
Tinka medus ir kitiems desertams: kremams ar saldiems padažams, jei sumaišomas su kondensuotu pienu, grietine, grietinėle, sviestu. Medumi glazūruojami vaisiai gardžiai atrodo, o sumaišytas su riešutais, razinomis jis tinka įdaryti orkaitėje ar kepsninėje kepamus obuolius, kriaušes, slyvas.
Gera idėja!
Kiekviena šeimininkė turi savo nepakartojamą marinuotų agurkų ar raugintų kopūstų receptą, neretai net įslaptintą. Paslaptis galėtų būti tokia: pabandykite vietoj cukraus dėti medaus – jis tinka ir konservavimui. Beje, į marinatą medus dedamas baigus jį virti ir vos vos atvėsinus.
