1934 m. Vilniaus žydų verslininkai Samuelis ir Hiršas Chvolesai bei Nachmanas Levinas tuometinėje generolo Šeptickio gatvėje (lenk. ulica Generała Szeptyckiego, dabar – T.Ševčenkos g.) įkūrė modernią radiotechnikos gamyklą „Elektrit“, kuri lenkų okupacijos metais buvo didžiausia gamykla Vilniaus krašte. Sparčiai augant gamybai „Elektrit“ tapo tuometinės Lenkijos radijo imtuvų gamybos lydere – joje dirbo apie 1 100 žmonių, per metus pagamindavo 54 tūkst. radijo imtuvų, o metinė parduodamos produkcijos vertė siekė 6,4 mln. zlotų (1,2 mln. JAV dolerių). 1936 m. gamykla išsiplėtė, buvo pastatyti dar trys dideli pastatai, padidinę gamybinį plotą iki 10 300 kv. m.
„Elektrit“ produkcija buvo ne kartą apdovanota aukso medaliais tarptautinėse parodose Paryžiuje bei Florencijoje. Čia pagaminti radijo imtuvai išsiskyrė poetiškais pavadinimais – „Presto“, „Largo“, „Opera“, „Victoria“, „Gloria“, „Excelsior“. Gamykla turėjo nuosavą elektrinę, didelę stalių dirbtuvę, mechaninio skyriaus mašinų parką, mazgų gamybą, savo laboratorijas ir sandėlius. Gamykloje veikė Darbininkų sporto klubas „Elektrit“, kuriame buvo keletas sekcijų – futbolo, bokso, plaukimo bei baidarių. Buvo leidžiamas gamyklos mėnraštis „Elektrit–Radio. Wiadomości Techniczne“.
Prasidėjus II–ąjam pasauliniam karui Vilnių užgrobę rusai viską išvogė, o modernias „Elektrit“ stakles, įrengimus bei jau pagamintą produkciją kartu su dalimi gamyklos darbuotojų išvežė į Minską, kur iš vienos vietinės lentpjūvės skubiai įrengė V.Molotovo vardo radijo gamyklą. Likimo ironija – po metų Vilnių užėmę vokiečiai išdraskytoje „Elektrit“ gamykloje, įkurtoje vietinių žydų, įsteigė kailių fabriką, kuriame teko dirbti Vilniaus geto žydams.
Sovetiniais laikais gamykla buvo išplėsta ir įkurta slapta SSRS Aviacijos pramonės ministerijos radiotechnikos gamykla, vėliau – irgi įslaptinta Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla, vadinta „Pašto dėžute Nr. 555“, o liaudyje – tiesiog „petiorkomis“. Vien šios gamyklos tyrimo ir projektavimo institute dirbo apie 10 tūkst. žmonių, antra tiek gamyboje (su filialais ne Vilniuje). Darbuotojų skaičiumi dabar tai prilygtų kokiam tarptautiniam koncernui. „Petiorkoms“ vadovavo legendinis veikėjas Oktiabris Osipovičius Burdenka, vienas aktyviausių Lietuvos nepriklausomybės priešų, garsėjęs prosovietine veikla. 1988–1991 m. gamykloje veikė arši „Jedinstvos“ organizacija.
Pasakoja paskutinis tarybinių laikų Vilniaus miesto meras, tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis: „Burdenka rašydavo neblogus eilėraščius ir mokėjo velniškai daug eilių atmintinai. Galėdavo ir ilgoką poemą padeklamuoti, jeigu būdavo laiko. Gamyklos produkcija buvo SSRS taip įslaptinta, kad net mūsų vietinė valdžia nežinojo, kas joje gaminama“. A.Vileikis prisimena, kad į gamyklą slapta atvykdavo kosmonautai iš Maskvos, todėl spėjama, jog čia buvo montuojama ir išbandoma naujausia kosminė technika, sparnuotųjų raketų valdymo sistemos.
Bet tai jau istorija… Griuvus sovietinei santvarkai gamykla buvo pertvarkyta į valstybinę įmonę, paskui į akcinę bendrovę „Rimeda“, kuri vėliau bankrutavo. Dabar buvusi gamykla išgyvena konversijų metą – čia įsikūrė įvairios kontoros, parduotuvės, gėjų klubas „Men’s Factory“, restoranas „INN 555“, viešbutis „E–Guest House“, „Lietuviško dizaino blokas“, architektų ir dizainerių studijos, daugybė gyvenamųjų loftų.
Išsamų reportažą, kaip buvusioje „petiorkų“ gamykloje įrengtoje studijoje įsikūrė architektas Dalius Regelskis su žmona Egle, skaitykite žurnalo „Mano namai“ kovo mėn. numeryje.
