Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

80 kv.m bute Užupyje – milijono vertas vaizdas

„Kai rinkau komandą remontui padaryti, pirma atėjusių žmonių reakcija būdavo tokia: „Ne ne, čia tai jau tikrai nedirbsime!“ – projekto Užupyje pradžią prisimena interjero dizainerė Indrė Mylytė-Sinkevičienė. Bet po keleto mėnesių išryškėjęs vaizdas atpirko visus vargus. Butas, už kurio lango spindi Užupio angelas, iš landynės virto stilingais namais, kuriuose darniai sugyvena skirtingų epochų elementai.

Objekto dosjė:
Tipas – butas istoriniame name Užupyje, Vilniuje.
Buto plotas – 80 m².
Gyvenamoji erdvė – svetainė, miegamasis, svečių kambarys, virtuvė, vonios kambarys.
Paskirtis – nuoma.
Projekto autorė – interjero dizainerė Indrė Mylytė-Sinkevičienė.

Ne vienas, atlikęs remontą istoriniame name, sutiks, kad tai primena pasivaikščiojimą minų lauke. Niekad nežinai, kas laukia kitame žingsnyje. „Man labai pasisekė, kad šis klientas kreipėsi į mane su tokia gera valia ir be jokių išankstinių nusistatymų, kaip kas turi būti. Manau, dauguma žmonių, išvydę tokį butą, būtų sakę: „Lyginam tas sienas, dedam naujas grindis...“, – pasakoja dizainerė. Juolab kad išsaugoti ir restauruoti iš pažiūros beverčius elementus kainavo beveik tiek pat, kiek būtų kainavę viską įrengti naujai. Bute, be židinio, nebuvo jokio šildymo, tad sienos nuo drėgmės supelijusios. Medinės grindys vietomis išpuvusios. Dizainerei teko apsilankyti ne vienoje lentpjūvėje, kol rado tinkamo pločio lentas grindims renovuoti.

Leonas Garbačauskas

Renovuojant seną butą, teko sustiprinti ir lubas, nes jos anaiptol nekėlė pasitikėjimo. Buvo išgriautas didžiulis sovietmečiu nelegaliai statytas židinys. „Laikėme špygas, kad kas nors nenutiktų grindims, daugybę metų turėjusioms tokį sunkų svorį ir staiga jo netekusioms“, – prisimena Indrė. Atliktus polichrominius tyrimus, rasti autentiški sienų tapybos elementai, bet jie per daug prastai išsilaikę, kad būtų galima prikelti naujam gyvenimui. Tuomet dizainerė leido pasireikšti savo smalsumui ir ėmėsi lupti supelijusius tapetus. „Tai, ką matote dabar, tas daugiasluoksnis rezultatas, yra mano smalsumo nuopelnas, nes tik pradėjusi lupinėti sienas pamačiau, kokį grožį galime išsaugoti. Net restauratorius pripažino nematęs, kad kas taip saugotų bevertes sienas. Tikiu, kad mūsų vargas atsipirko! Keletas žmonių man pareplikavo, esą, argi higieniška palikti tokias sienas, bet dėl šio aspekto esu visiškai rami – jos buvo nuvalytos ir užkonservuotos, taigi sveikatai nekelia jokio pavojaus“, – pasakojo dizainerė.

Leonas Garbačauskas

Išsaugoti senovines svetainės duris tapo tikru iššūkiu, bet rezultatas su kaupu atpirko vargus – durys tapo vienu išraiškingiausių interjero akcentų.

Leonas Garbačauskas

Skaisčiai baltai nudažytos sienos ir grindys gražiai kontrastuoja su senosiomis sienomis. Pagrindinės interjere naudotos medžiagos – ąžuolas ir žalvaris. Žalvariniai karnizai ir pastelinės užuolaidos – gaivi senovinių kambario elementų atsvara. Stiklinėje spintoje pasislėpė šildymo katilas.

Leonas Garbačauskas

Priešais langą pakabintas sendintas veidrodis atspindi šviesą. Apvali forma sendintam stiklui suteikia modernų įvaizdį ir puikiai dera su šalia stovinčiu retro stiliaus krėslu.

Leonas Garbačauskas

Milijono vertas vaizdas: sunku net patikėti, kad iki remonto butas prestižinėje vietoje neturėjo šildymo, o tvyrantis kvapas išgąsdino net daug mačiusius statybininkus.

Leonas Garbačauskas

Sienoje rastos nišos, liudijančios apie užmūrytas duris, – kontūrą dizainerė pažymėjo žalvario juostele. Rezultatas – lyg lovūgalis ar minimalistinis miegamojo paveikslas.

Indrė tikina, kad renovuoti butą Kultūros paveldo departamento saugomame pastate – misija tikriems užsispyrėliams. Viskas – nuo langų pakeitimo iki šildymo projekto – turėjo būti nuosekliai derinama. O apie sienų griovimą, žinoma, negalėjo būti nė kalbos. Visa laimė, kad buto šeimininkas turėjęs patirties su senamiesčio statybomis, tad jis neišsigando iššūkio. Na, beveik... Indrė prisimena, kad pirmų susitikimų metu jutusi šiokį tokį nepasitikėjimą ir turėjo išsikovoti autoritetą tarp statybininkų. Ji pripažįsta šiame bute kelis mėnesis praleidusi didžiąją dalį savo laiko ir net sulaukusi vyro priekaištų. „Privalėjau ten būti visą laiką, nes nuolat reikėjo spręsti netikėtas problemas“, – sakė ji.

Nors dizainerė negalėjo įsivaizduoti, kokių staigmenų tikėtis atliekant darbus, ji turėjo aiškią viziją, į ką investuoti. Indrė laikosi nuomonės, kad būsto apdaila turi būti maksimaliai kokybiška, o baldus visada galima pakeisti. Pavyzdžiui, radiatoriai kainavo tikrai daug, bet dauguma baldų atsiėjo palyginti nebrangiai. Toks požiūris – natūraliai paaiškinamas žinant, kad butą šeimininkas planavo ateityje nuomoti.

Savininko intencija nuomoti butą buvo aiški nuo pat pradžių ir tai šiek tiek palengvino dizainerės darbą. Nuomoti skirtą butą lengviau įrengti vien todėl, kad nereikia planuoti didelių baldų, kur laikyti daiktus. Net būtiniausias spintas – vonioje ir svetainėje – dizainerė suprojektavo veidrodines. Taip jos minimaliai krenta į akis.

Leonas Garbačauskas

Originalus projektas
Minimalistinė kabykla miegamuosiuose – nesudėtinga, bet konstrukcija grakšti ir praktiška mažoje erdvėje: tokią nesunku pasidaryti ir patiems. Ją sudaro žalvarinis strypas, pervertas patvaria sintetine virve, pritvirtinta prie kabliukų lubose.

Leonas Garbačauskas

Indrė Mylytė-Sinkevičienė džiaugėsi, kai pas sendaikčių prekeivius rastas žalvarines dureles nusimanantis baldininkas apibūdino kaip „investicines“. Šios buvo sėkmingai pritaikytos restauruotai krosniai.

Pasakodama apie interjerą, dizainerė skuba pabrėžti, kad, jei bute apsigyventų šeima ir staiga prireiktų baldų daiktams susidėti, jiems numatyta vieta. „Tikiu, kad esame laikini daiktų savininkai, – sako I. Mylytė-Sinkevičienė. – Ar tai būtų butas, ar kėdė... Tą daiktą vėliau gali paveldėti kitas žmogus. Taigi daiktus reikia rinktis ir naudoti atsakingai, su meile.“ Su meile ji ėmėsi ir senovinių svetainės durų. Šios buvo padengtos keliais dažų sluoksniais. „Pati ėmiausi jas šveisti, nes nuojauta kuždėjo, kad gali atrodyti nuostabiai. Kai pamačiau, kad išeina toks pat gražus daugiasluoksnis efektas, kaip ant sienų, tapo akivaizdu – privalome jas restauruoti. Bet niekas nenorėjo to imtis! Man sakė, kad pigiau būtų pagaminti naujas... Restauravimas užtruko visą remonto laiką. Duris atnešė tada, kai jau fotografavome įrengtą butą“, – prisimena projekto autorė.

Leonas Garbačauskas

Anot dizainerės, rasti originalų, kokybišką ir nebrangų sendaiktį – tai lyg šieno kupetoje aptikti adatą. Ši grafiška juoda supamoji kėdė atkeliavo net iš Prancūzijos. Bet panašių gėrybių dizainerė aptinka ir Lietuvos sendaikčių turguose, ypač mažuose miesteliuose.

Leonas Garbačauskas

Jei ateityje svečių kambario funkcija ar planavimas kistų, nereikėtų daug vargti keičiant apšvietimą. Dizainerė specialiai rinkosi tokius šviestuvus, kurių poziciją galima nesunkiai reguliuoti.

Leonas Garbačauskas

Indrė pati suprojektavo ąžuolines lovas miegamajame ir svečių kambaryje. Anot jos, šioje erdvėje pastatyti standartinį baldą buvo neįmanoma. Net kojelių aukštį teko daryti reguliuojamą, kad būtų galima išlyginti lovą ant banguotų grindų.

Leonas Garbačauskas

Nedidelėje jaukioje virtuvėje yra viskas, ko reikia nuomojamam butui. Jei ateityje vietos prireiktų daugiau, virtuvę galima pratęsti už nišos, svetainėje.

Leonas Garbačauskas

Leonas Garbačauskas

Norint atidengti seną sienų plytų mūrą ir sudėti šildomas grindis, vonioje teko nudaužyti didžiulį kiekį tinko ir betono. Kad netrikdytų vaizdo, skalbyklė paslėpta veidrodinėje spintoje – ši vizualiai didina erdvę. O užuolaidėlės virš tualeto taip pat pakabintos ne atsitiktinai – ten esantis langas išeina į... laiptinę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?