Dendrologės patirtis: kokių klaidų nedaryti auginant kortaderiją

Ši gražuolė yra tikrai verta ypatingo dėmesio. Smalsu, kaip lietuvių sodininkams sekasi ją auginti. Pati esu ją auginusi, susidūrusi su nesėkmėmis ir pasiekimais, tad noriu pasidalinti savo patirtimi, jeigu kam nors būtų įdomu auginti kortaderiją.

Šias aukštas ir įspūdingas smilgas pirmą kartą pastebėjau augant Vokietijoje dar prieš kokius 10–15 metų. Po to vis tekdavo matyti ir kitose Europos šalyse, bet tik ne Lietuvoje. Vienur jos puikavosi baltais, o kaikur net nuostabiais rožiniais žiedynais. Tik ilgai negalėjau sužinoti jų pavadinimo, iki kol viename botanikos sode pamačiau tikslų botaninį vardą: Cortaderia selloana. Dar prieš keliolika metų ji neturėjo lietuviško vardo, bet dabar kalbininkai jau suteikė, tad lietuviškai ji vadinama ARGENTININE KORTADERIJA.


Be abejo, tokią išskirtinę gėlę privalėjau auginti ir aš, tad pirmai progai pasitaikius pavasarį įsigijau kortaderiją Lenkijos medelyne ir galiausiai pasodinau savo gėlyne. Apklausiau savo bičiules gėlininkes, ar kuri nors augino tokią gėlę ir kaip joms sekėsi. Visoms sekėsi blogai, nei vienos kortaderija neperžiemodavo. Na, bet kaip sakoma, man jūra iki kelių, mėgstu bandyti ir eksperimentuoti, tai kodėl gi nepabandžius, nes kiek žinau, juk bulvės kažkada mūsų krašte irgi sunkiai skynėsi kelią, ar ne?


Visada sodindama naują augalą-užsienietį pasidomiu, kokiomis sąlygomis jis auga savo natūralioje augimvietėje: smėlyje ar pelkėje, saulėtoje ar pavėsingoje vietoje, derlingoje ar nederlingoje žemėje ir kt. Tai esminiai dalykai norint, kad gėlyne jis bujotų laimingas. Kortaderija yra dar vadinama pampų žole, o juk pampos – tai aukštikalnių lygumos pietų Amerikoje, kur gana derlinga žemė, kritulių per metus iškrenta apie 600-1200 mm (panašiai kaip ir Lietuvoje), vasaros būna karštos, o žiemos gan švelnios, didesnis šaltis ten paspaudžia tik retkarčiais ir būna ne didesnis nei minus 10-15 laipsnių, o sniegas irgi iškrenta nedažnai. Ką gi, drėgmės ir šilumos mano gėlyne kortaderijai turėtų užtekti, bet va žiemos tai aršesnės ir to jau nepakeisiu, bet... kaip nors suksiuosi. Juk pabandyti verta, nemažai šilumamėgių augalų visai neblogai prisitaiko prie lietuviškų sąlygų. Auginu ir valgau persikų, artišokų ar arbūzų derlių, tai kodėl gi kortaderija negali prisitaikyti, tad – pirmyn.


Kortaderijos keras gali siekti net 3 ir daugiau metrų aukštį.
Kortaderijos keras gali siekti net 3 ir daugiau metrų aukštį.
Asmeninis albumas


Po pasodinimo mano kortaderija visai neblogai jautėsi: per vasarą išleido keletą naujų lapų ir atrodė, kad jai ten visai patiko. Žinojau, kad kortaderijos savo puikiuosius žiedynus išskleidžia ne taip greitai, tik po kelerių metų, tad nesitikėjau, kad maniškė greitai nudžiugins ir meldžiausi, kad svarbiausia – sėkmingai peržiemotų, o paskui bus galima išsikelti didesnius tikslus. Tad kai prasidėjo pirmosios rudens šalnos, ėmiausi apšiltinimo darbų: augalo šaknis pamulčiavau neutraliomis durpėmis, kurios jas šildytų. Aplinkui kerą įsmeigiau 4 pagalius, o juos iš šonų ir viršaus keletu sluoksnių apvyniojau balta agroplėvele. Gavosi toks mini namukas–šiltnamis. Jis savo funkciją atliko gerai iki tol, kol vieną naktį gausiai prisnigo, o ryte pamačiau, kad kortaderijos „namuko“ stogas nuo sniego svorio įlūžo ir visas sniegas užgulė augalą.


Iš pradžių norėjau pataisyti ir iš naujo statyti, bet vėliau pagalvojau, kad juk sniegas irgi yra geras apšiltinimas (juk eskimai net namus stato iš supresuoto sniego), tad palikau kaip yra. Bet tai buvo klaida, kurią supratau per vėlai, nes sugriuvus stogeliui, ant kortaderijos kero prikrito nemažas sluoksnis sniego, o po kurio laiko dar daugiau prisnigo. Kol šis sniegas dengė augalą, viskas buvo gerai, bet po kiek laiko prasidėjo žiemos atodrėkis ir sniegas sutirpo, sušlapindamas durpes, kuriomis buvau apmulčiavusi šaknis. Kai staiga paspaudė -15 laipsnių šaltis, šlapios durpės aplink kortaderijos šaknis sušalo į ledo gabalą kartu su šaknimis. Taip laikėsi apie dvi savaites. Ir be abejo, augalui tai visiškai nepatiko, kad atėjus pavasariui pampų žolė, deja, nesužaliavo, nors laukiau iki vidurvasario.


Na, po pirmos nesėkmės ilgai neliūdėjau ir dar tą pačią vasarą į tą pačią vietą pasodinau naują kortaderijos kupstą, kurią pirkau lietuviškame medelyne šalia Kauno. Ši irgi vasarą pamažu augo, o atėjus vėlyvam rudeniui ir šalčiui,– vėl suruošiau šiltinamuosius „patalus“. Tik nebekartojau klaidos ir stogelį iš agroplėvelės padariau nuožulnų, be to, po kiekvieno gausaus snygio bėgdavau nubraukti sniegą, kad neįgriūtų. Todėl tikėjausi, kad pavasarį mano lepūnė turėtų tikrai sužaliuoti. Bet koks buvo nusivylimas, kai nutirpus sniegui ir vis labiau pasirodant pavasarinei saulutei nuėmiau agroplėvelę nuo gėlės ir nustėrau, kai pamačiau, kad ji išversta su visomis šaknimis, guli nudžiūvusi ant šono.


Kortaderijos viename Londono parkų.
Kortaderijos viename Londono parkų.
Asmeninis albumas


Kurmis. Taip pasidarbavo kurmis. Prisiminiau, kad žiemą kaimynų pievelėje mačiau keletą kurmiarausių, bet nesitikėjau, kad paspaudus šalčiams šis rausėjas susirado šiltesnę vietą po mano kortaderija. Taip, juk ten buvo mini šiltnamiukas, kuris per žiemą ne tik apšildė dirvą, bet ir paslėpė iškeltos žemės krūvelę. Išgujau kurmį liaudiškomis priemonėmis iš savo gėlyno ir nusprendžiau trečią ir paskutinį kartą pabandyti auginti pampų žolę. Nepasiseks, tai nepasiseks, galėsiu užsidėti pliusą, kad aš ją bent bandžiau auginti.


Ką gi, trečias kartas nemelavo: mugėje įsigyta jos didenybė Kortaderija III-oji savo pirmąją lietuvišką žiemą buvo kruopščiai apdangstyta agroplėvele bei eglišakėmis ir – o, stebukle! – peržiemojo. Atidengta pavasarį atrodė kiek suvargusi, bet greitai atsigavo, pamažu pradėjo leisti lapus. Karštomis ir sausomis vasaros dienomis ją laistydavau, tad šiai baigiantis augalas buvo visai nemažas ir vešlus kupstas, tad sužadino viltį, kad kitais metais gal net nudžiugins įspūdingaisiais žiedais. Baigiantis vasarai pampų žolę šiek tiek patręšiau rudeninėmis trąšomis, kurios padeda augalams lengviau peržiemoti. Myliu gėles, bet nesu tokia fanatikė, kad artėjant žiemai pulčiau daugelį jų dangstyti, nes auginu šimtus, tad tiesiog neturiu tiek laiko. Pradžioje visas naujokes šiek tiek palepinu, o paskui palieku pačioms kapstytis. Tad spalio pabaigoje kortaderiją apdangsčiau gerokai mažiau nei praėjusią žiemą – tik vienu sluoksniu agroplėvelės ir eglišakėmis. Vis tik tegu pratinasi prie mūsiškos žiemos sąlygų.


Pajutusi dėmesio stoką kortaderija įsižeidė (o galbūt tikrai pašalo), tad pavasarį nuėmus dangalus pamaniau, kad ji jau nukeliavo į augalų rojų, nes styrojo tik sudžiūvusios žolės kuokštas. Bet po kurio laiko, kai pavasaris ėjo į pabaigą, netikėtai iš sudžiūvusio kortaderijos kero pasirodė keli žali lapeliai. Tai gerai, kad aš jos neskubėjau išrauti ir išmesti, pasirodo, kad vis tik išgyveno. Per vasarą ji išleido dar keletą ilgų lapų ir baigiantis šiltajam sezonui buvo tokio pat dydžio, kokią aš ją įsigijau prieš du metus.


Sekančią žiemą irgi nebestačiau kortaderijai mini šiltnamiuko, o tik užmečiau keletą eglišakių. Nors žiema nebuvo šalta, bet ir sniego nebuvo daug. Deja, atėjo ir praėjo pavasaris, bet po trečiosios žiemos kortaderija nebesužaliavo. Žinoma, buvo gaila, kad nepavyko prisijaukinti šios gražiosios pampų žolės, bet labiau buvo gaila savo laiko ir pinigų, tad daugiau bandyti nebenorėjau.


Pampų žolė išlieka puošni iki pat pavasario. Nuotraukoje - suolelio dešinėje pusėje, KEW sodai.
Pampų žolė išlieka puošni iki pat pavasario. Nuotraukoje - suolelio dešinėje pusėje, KEW sodai.
Asmeninis albumas


Kaip toje Ezopo pasakėčioje lapė, kuri nepasiekė vynuogių, todėl sau įrodinėjo, kad jos neskanios, taip ir aš save paguodžiau, kad gal ir gerai, kad ta kortaderija pas mane neprigijo. O tai teko girdėti, kad ten, kur jos gerai auga, tai taip išsikeroja ir išplinta, kad tampa tikromis piktžolėmis, paskui sunku ir išnaikinti. Juokauju, nes Lietuvoje kortaderijoms per šalta ir čia jos niekada netaps įkyriomis piktžolėmis. Na, nebent oro temperatūra staiga pašiltėtų kokia 10 laipsnių.


Pernai pasidomėjau pas pažįstamus sodininkus, gyvenančius pajūryje, kaip jiems sekasi auginti kortaderijas. Nes juk mūsų pajūrio kraštas yra palankiausia zona lauko augalams augti Lietuvoje. Klaipėdos, Palangos ir Šilutės kraštai laikomi 6-ąja klimato zona (Vilniuje yra 4-oji, o Kaune 5-oji). Bet ir čia pampų žolės augimas panašus, koks buvo pas mane: kelis metus vargsta, kol po kurio laiko nusibaigia. Dar neteko Lietuvoje matyti nei vieno šio augalo, kur kortaderijos augtų ilgiau nei 2–3 metus. Jeigu kam nors pasisekė, atsiliepkite ? Būtų įdomu pamatyti.


Ką gi, peršasi išvada viena: jeigu norite Lietuvoje auginti kortaderiją – tai reikės jai sukurti ypatingas sąlygas ir praktiškai per žiemą ji turės augti šiltnamyje, kad ir nešildomame, bet kur temperatūra nenukrenta žemiau minus 5-10 laipsnių šalčio.


Tad jeigu pamatysite augalų mugėse arba medelynuose parduodamas kortaderijas ir susigundysite jas įsigyti, tai žinokite kas jūsų laukia, nes augalų pardavėjai retai kada perspėja pirkėjus, kad auginti šias gėles nebus taip lengva kaip rūtas ir mėtas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis