O dvasinę naudą ir atsipalaidavimą, kurį mums suteikia aplink esanti žaluma net neįmanoma išmatuoti. Todėl turėtume būti jiems dėkingi už savo gyvenimus. Deja, apie augalus ne tik per mažai žinome, bet vis labiau juos naikiname. O juk naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad augalai gali jausti ir mąstyti, kad turi „internetą“ bendravimui tarpusavyje, kad moka apsiginti nuo skriaudėjų. Tam, kad juos geriau pažintume ir vertintume, prisiminkime pačius įdomiausius faktus apie augalus.
Aukščiausi ir seniausi
Pats aukščiausias šiuo metu pasaulyje augantis yra VISŽALĖ SEKVOJA (Sequoia sempervirens). Šis medis turi Hyperiono vardą, siekia 115,92 m aukštį ir auga Kalifornijos miškuose. Įdomu tai, kad tiksliai išmatuota ji buvo dar 2006 metais, tad iki šių dienų bus tikrai paaugusi dar aukštesnė. Pats aukščiausias Žemėje augęs medis buvo karališkasis eukaliptas (Eucalyptus regnans), augęs Australijoje XIX a. Jo aukštis siekė apie 155 metrus, bet deja, buvo išmatuotas tik jį nukirtus. Aukščiausias medis Europoje yra KAUKAZINIS KĖNIS (Abies nordmanniana), kurio aukštis yra 85,5 m, jis auga Kaukazo kalnuose.
Pats masyviausias medis pasaulyje yra DIDYSIS MAMUTMEDIS (Sequoiadendron giganteum). Jo vardas yra General Sherman ir jis taip pat auga Kalifornijos miškuose, Sekvojų nacionaliniame parke. Šio medžio tūris yra beveik 1500 m3. Galime palyginti seną ir storą lietuvišką ąžuolą arba pušį, kurių tūris paprastai būna apie 50 m3.
Dėl seniausio pasaulio medžio titulo vis dar ginčijamasi, nes trūksta patikimų būdų nustatyti labai senų ir storų medžių amžių jiems nepakenkiant. Be to, mokslininkai nenusprendžia, ar skaičiuoti medžio gyvavimo trukmę, nustatomą pagal jo kamieną ir rieves, ar pagal šaknų sistemą. Nes nemažai yra tokių atvejų, kai medžio antžeminė dalis nunyksta, bet iš tų pačių senų šaknų išauga nauji kamienai. Tad šiuo metu moksliškai patvirtinta, kad pats seniausias medis yra GAJOJI PUŠIS (Pinus longaeva), kurios amžius yra beveik 5000 metų, ji auga Kalifornijos miškuose. Kažkaip Kalifornijos krašto klimatas yra ypač palankus ilgaamžių medžių klestėjimui, nes čia galima rasti ne vieną medį rekordininką. Seniausia šaknų klonų sistema nustatyta SMULKIADANTĖS TUOPOS (Populus tremuloides), augančiai JAV Jutos valstijoje, kurios šaknų amžius, spėjama, gali siekti apie 80 tūkst. metų.
Europoje seniausi medžiai yra EUROPINIAI KUKMEDŽIAI (Taxus europaeus), augantys Jungtinėje Karalystėje. Garbingiausias senolis auga Llangernyw kaimelio kapinaitėse, jo amžius yra apie 4000-5000 m. Šioje šalyje randamas ne vienas kukmedis, kurio amžius siekia iki 2000-3000 m.
Lietuvoje labai įspūdingais augalų dydžiais ir amžiumi pasigirti negalime, bet ką padarysi, kad mūsų krašto klimatas nėra tinkamiausias ilgaamžiams augalams. Tad patį seniausią ir storiausią medį, be abejo, visi žino – tai Stelmužės PAPRASTASIS ĄŽUOLAS (Quercus robus). Jo amžius yra apie 1500 metų, o kamieno apimtis 13 metrų. Gaila, bet šio didingo medžio būklė yra gan sunki, jo medienos ląstelės yra senos ir sunkiai atsinaujina, kamienas apniktas grybienos ir infekcijų. Laimei, prieš kelis dešimtmečius Stelmužės ąžuolas buvo klonuotas ir kai kuriose Lietuvos vietose jau auga nedideli jo “vaikai” ąžuoliukai, galbūt, būsimi medžiai-karaliai.
Pats aukščiausias Lietuvos medis yra EUROPINIS MAUMEDIS (Larix decidua), jis 49 metrų aukščio ir auga Degsnės miške, Prienų rajone. Jo aukštis buvo išmatuotas 2012 metais, tad galima spėti, kad šiuo metu jis jau bus pasiekęs 50 m aukštį. Šio medžio amžius apie 150 metų.
Karčiausi, saldžiausi, aštriausi, nuodingiausi
O dabar – apie augalus-rekordininkus, naudojamus maistui, nes be jų neišsiverčia nei viena pasaulio šalies virtuvė. Augalai gali būti ir kaip pagrindinis patiekalas, ir kaip prieskonis, pagardinantis valgį, ir kaip gyduolis arba nuodas.
Vienu karčiausiu augalu pasaulyje laikomas KARTUSIS KIETIS arba PELYNAS (Artemisia absinthium). Neseniai rašėme apie pelyną ir jo savybes, tad tik priminsime, kad šis žolinis augalas savaime auga ir Lietuvoje. Iš jo gaminami vaistai, gydomosios arbatos ir tokie gėrimai kaip absentas bei vermutas. Jeigu niekada negėrėte pelyno arbatos – išbandykite ir pamatysite kokio ji kartumo, tik jokiu būdu neviršinkite nustatytų dozių, nes galite sau pakenkti.
Vienas iš saldžiausių augalų pasaulyje yra SALDŽIOJI STEVIJA (Stevia rebaudiana), dar vadinama medaus žole. Ji savaime auga Pietų Amerikoje, o Lietuvoje auginama kaip kambarinė gėlė. Šis žolinis augalas pagal išvaizdą neišsiskirtų niekuo ypatingu, bet jos lapeliuose esanti natūrali medžiaga steviozidas yra 300 kartų saldesnis nei įprastinis cukrus. Stevija ne tik saldi, bet ir turi gydomųjų savybių, o be to, ją gali vartoti ir diabetu sergantys bei dietos besilaikantys žmonės, nes ji visiškai neturi kalorijų. Iš labai saldžių pasaulio augalų, kurie Lietuvoje auginami ant palangių dar galima paminėti saldžiąją lipiją (Lippia dulcis, sin. Phylla dulcis). Tiesa, tiek stevijos, tiek lipijos skonis bei kvapas pirmą kartą ragaujantiems gali būti keistas ir neįprastas, nes jų saldumas yra kitoks nei įprastinio cukraus.
Aštriausi augalai pasaulyje yra PAPRIKOS (Capsicum). Tiesa, dažnai yra painiojama, kai paprikos yra vadinamos pipirais, bet iš tiesų pipirai (Piper) – tai tie maži ir juodi (kartais balti arba raudoni) grūdeliai, atvežami iš Afrikos, ir jie nėra tas pats augalas kaip paprika. Pasaulyje yra įvairių rūšių paprikų, keletas iš jų auginama ir Lietuvoje šiltnamiuose. Geriausiai mums žinoma VIENMETĖ PAPRIKA (Capsicum annum) – tos pačios ir saldžiosios, ir chalapos (dar vadinamos jelapenais), ir čilinės paprikos, tai tik skirtingos vienmetės paprikos kultūrinės veislės.
Aštrumą šiems augalams suteikia alkaloidinė medžiaga kapsicinas, kuris matuojama Skovilio karščio vienetais. Pavyzdžiui, saldžiosiose paprikose jų yra nulis, o chalapos paprikose gali siekti net 8000 vnt. Bet pačios aštriausios yra kelios paprikos veislės, sukurtos žmogaus. Štai Trinidado Morugos skorpiono vardu pavadintos paprikos aštrumas turi beveik 2 mln. Skovilio karščio vienetų. Bet prieš kelerius metus vienas Jungtinės Karalystės sodininkas netyčia sukūrė papriką ir pavadino ją „Dragons's Breath“ („drakono kvėpavimas“), kurios aštrumą išmatavę mokslininkai nustatė, kad ji siekia beveik 2,5 mln. Skovilio vnt. Galite įsivaizduoti, ką tai reiškia ? Tokio augalo neįmanoma paragauti, nepakenkiant sveikatai, o žmogus, suvalgęs visą šią papriką greičiausiai iš karto atsisveikintų su šiuo pasauliu.
Pasaulyje auga nemažai nuodingų augalų, kai kurie iš jų yra mirtini. Pas mus auga keletas tokių savaiminių ir keletas yra atvežtinių. Iš savaiminių paminėčiau PAPRASTĄJĮ ŽALČIALUNKĮ (Daphne mezeureum), nes visas augalas yra labai nuodingas. Šis neaukštas krūmas nėra dažnas, jis auga ūksmingose pamiškėse ir šalia vandens telkinių. Ankstyvą pavasarį ryškiai rožiniais žiedai gundo nusiskinti jo šakelę, o vėliau dėmesį traukia raudonos uogos. Be abejo, augalo geriau visai neliesti, o 10 suvalgytų uogų gali būti mirtina dozė.
Vieną atvežtinį mirtinai nuodingą augalą norėčiau paminėti, nes jis dažnai auginamas pas mus gėlynuose, net neįtariant apie jo savybes. Tai PAPRASTASIS RICINMEDIS (Ricinus communis). Ši aukšta gėlė gan populiari, nes yra įspūdingo dydžio ir formos bei puošiasi stambiais purpurinės spalvos lapais. Nors ricinmedis savaime augo Afrikoje, bet kaip įkyri piktžolė paplito daugelio šiltesnių šalių gamtoje. Lietuvoje ji neplinta, auga kaip vienmetis augalas, nes žiemą iššąla. Nuodingiausia augalo dalis yra margos sėklos, panašios į pupeles. Mirtina dozė vaikui yra dvi suvalgytos ricinmedžio sėklos. Iš jų spaudžiamas ricinų aliejus neturi toksinio poveikio, yra saugus išoriniam naudojimui ir vartojamas nuo daugelio negalavimų.
Žiedų ir sėklų dydžiai
Augalai mus gali stebinti ne tik savo aukščiu ar amžiumi, bet ir žiedų dydžiu. Patį stambiausią žiedą turi augalas RAFLESIJA (Rafflesia arnoldii). Šis vardas lietuviams mažai girdėtas, nes savaime ši gigantiška gėlė auga tik Sumatros ir Borneo salose. Ir kaip kambarinis augalas ji nėra mėgstama dėl vienos paprastos priežasties: išsiskleidęs žiedas nepaprastai dvokia. Tas kvapas skirtas vabzdžiams apdulkintojams, kuriuos vilioja pūvančios mėsos aromatas. Pats žiedas yra vabzdžiams patrauklios „kruvinos“ spalvos ir įspūdingo skersmens, kuris gali siekti net 1 metrą. Lietuvos Botanikos sodų šiltnamiuose galima į ją panašią gėlę – LEOPARDINĮ AMORFOFALĄ (Amorphophallus konjac), kurio žiedas taip pat yra įspūdingo dydžio – gali pasiekti 0,8-1,2 metrų aukštį, o ir „kvepia“ taip pat kaip raflesijos. Beje, amorfofalai kaip tik šiuo metu, t.y. žiemą pradeda žydėti.
Pats smulkiausias žydintis augalas pasaulyje yra APVALIOJI VOLFIJA (Wolffia globosa). Pačio augalėlio dydis yra vos vienas milimetras, jis panašus į miniatiūrinę kapsulę, o žiedo plika akimi net neįžiūrėsi, nes jis tik 0,1 mm dydžio. Volfijos auga vandenyje – ežeruose, pelkėse – daugelyje Azijos ir Amerikos šalių, Lietuvoje jos neauga, nes per šalta.
Kiekvienas augalas stengiasi užauginti palikuonis – sėklas, kurių įvairovė ir sugebėjimas plisti tiesiog stulbina. Pačias stambiausias sėklas gali užauginti palmės, augančios Seišelių salose (Lodoicea maldivica). Juoda ir inkstų formos sėkla užauga iki 30 cm dydžio ir sveria daugiau nei 18 kg.! Įsivaizduokite, kas būtų, jei tokia sėkla krisdama pataikytų į galvą. Tad laimė, kad šios palmės pas mus neauga. Na, o pačias smulkiausias sėklas subrandina orchidėja Gomesa crispa, auganti Pietų Amerikos miškuose. Jos sėklos panašios į dulkeles, vienos dydis siekia tik 0,0085 mm. Lietuvoje, ko gero, didžiausias sėklas iš savaime augančių augalų subrandina ąžuolai, o iš svetimžemių – kaštonai ir riešutmedžiai. Pačias smulkiausias sėklas, kurios taip pat yra tik dulkelės dydžio, barsto lietuviškos orchidėjos gegūnės.
Ir pabaigai – dvi nuotraukos: ginkmedžio ir eglūno. Kaip manote, kuris iš jų yra lapuotis, o kuris artimesnis spygliuočiams? Gerai nepažįstantys augalų sakytų, kad ginkmedis yra lapuotis, o o eglūno šakelės greičiausiai yra spygliuočio. Deja, ne – vaistinis augalas ginkmedis, iš kurio gaminami vaistai atminčiai gerinti yra spygliuočių giminaitis, o štai eglūnas – lapuotis, tiesiog jo lapeliai dėl tam tikrų aplinkos sąlygų tapo panašūs į spygliukus.
Tad mėgaukimės augalų dovanomis, jauskime už tai dėkingumą, stenkimės jų be reikalo neskriausti ir domėkimės tuo įstabiu augalų pasauliu!
