Azotas – pagrindinė „statybinė medžiaga“ baltymams. O bakterijų kūnai sudaryti iš baltymų. Bakterijų fermentai – taip pat baltymai. Nemulčiuotoje dirvoje bakterijų būna mažai – joms nėra maisto. O uždėjus mulčio ir susidarius palankioms sąlygoms, jos ima sparčiai daugintis, ir didėjant jų masei auga azoto poreikis. Azotas gaunamas skaidant augalų liekanas, bet kadangi bakterijų masė greitai didėja, didelę dalį azoto jos sunaudoja savo mitybai ir augalams jo gali pritrūkti.

Daržininkaudami matome, kad pirmą kartą mulčiuojant jauna žole azoto trūkumas augalams nepastebimas, o pirmą kartą apmulčiavus, pavyzdžiui, stambesniu šienu, šiaudais ar pjuvenomis, augalai praranda intensyvią žalią spalvą, augimas sulėtėja, reiškiasi azoto trūkumas. O taip yra todėl, kad jauną žolę bakterijos virškina labai lengvai, greitai pasidaugina, elementų kiekis dirvoje greitai stabilizuojasi ir augalai nespėja to pajusti. Mulčiuojant inertišku, sunkiai virškinamu mulčiu, bakterijoms reikia daugiau energijos, jos dauginasi greitai, bet tokio mulčio suskaidymui reikia daugiau fermentų, atitinkamai ir daugiau baltymų, taip pat daugiau azoto. Augalai pradeda jausti azoto stygių. Todėl, mulčiuojant sunkiai virškinamu mulčiu, pravartu pirmiausia dėti šviežios jaunos žolės sluoksnelį – bakterijų startui. O sode – šviežio mėšlo. Iš pradžių gavusios lengvo maisto, bakterijų kolonijos greitai sustiprės ir skaidant pagrindinį mulčią tirpalas jau bus subalansuotas, jame nebus kokio nors elemento trūkumo.

Taip pat veikia ir biologiniai preparatai, kuriuose yra įvairių organines medžiagas skaidančių bakterijų ir fermentų – į mulčią patekus dideliam kiekiui „jau pagamintų“ bakterijų, sutaupoma ir mulčio energijos.

Pagrindinis azoto šaltinis dirvoje – ne azotą fiksuojančios bakterijos, ne ankštiniai augalai su savo šaknų gumbeliais, o visa dirvos gyvybė. Tai joje (baltymuose) saugomos didžiausios azoto atsargos. Norint, kad augalams visada užtektų azoto, reikia rūpintis, kad dirvoje būtų kuo daugiau gyvų organizmų. Kaip matote, gyvas dirvožemis garantuoja augalų aprūpinimą visomis maisto medžiagomis, o jokia kita agrotechnika to garantuoti negali.

Dar šis tas įdomaus apie augalų ir mulčio „draugystę“. Yra toks bendras, visus gyvus organizmus veikiantis dėsnis: kuo sunkiau – tuo kokybiškiau. Čia pusiau pajuokavau, bet pastebėkite kad ir savo ar aplinkinių gyvenimą: jeigu žmogus deda kažkokias pastangas, patiria naujus įspūdžius, daug juda, mankština raumenis ir protą, ne viskas jam paduodama „ant lėkštutės“, nepersivalgo ir nepersigeria – jis sveikas ir gyvybingas, o jeigu dienas leidžia sėdėdamas prie televizoriaus ir be saiko valgydamas saldumynus, toks žmogus greitai tampa panašus į... nesakysiu ką, patys žinote.

Kalbant apie augalus – lygiai tas pats. Jeigu jiems viskas paduodama „ant lėkštutės“, t. y. jeigu jie lengviausiu keliu gauna visas reikalingas maisto medžiagas ir net jų perteklių, jie iš pažiūros atrodo „labai gerai“, bet iš tikrųjų suglemba, išlempa, tampa neatsparūs neigiamam aplinkos poveikiui, ligoms ir kenkėjams. Ir, negana to, jų vaisiai ir kitos mūsų mėgstamos dalys praranda savo tikrąją vertę. Štai apie tai ir pakalbėsime kiek plačiau.

Praėjusiame amžiuje jau minėta rusų mokslininkė F. J. Gelcer, tyrinėdama augalų simbiontus – grybelius, vadinamus endofitais, aptiko, kad didžioji dalis biologiškai aktyvių medžiagų yra bakterinės ir grybinės kilmės, t. y. kad pats augalo organizmas be simbiontų negali beveik nieko. Taigi bakterijos ir grybeliai ne tik aprūpina augalus visais gyvenimui būtinais produktais, bet ir kuria jų kokybę. Juk aromatas, skonis, vitaminai, vaistinės savybės, taip pat visos „subtiliosios“ augalų savybės – hormoninis poveikis, gyvi fermentai ir pan. – yra tai, be ko augalai mums neturėtų jokios vertės. Juk niekas nenori valgyti gryno krakmolo ar išvalyto cukraus – ne, duokit bulvytę su lupena, žarijose keptą, arba ką tik nuskintą prisirpusią braškę!

Taigi visa tai, kas vaisiuose ir kitose valgomose augalų dalyse mums maloniausia ir vertingiausia, sukuria mikroorganizmai.Vadinasi, kuo daugiau augalas bendrauja su mikroorganizmais, tuo jo kokybė geresnė. O kada jam reikia bendrauti? Suprantama, tada, kai kyla kokių nors bėdų. Kas gi ieško pagalbos, būdamas visko pertekęs? Štai jums atsakymas, kodėl pomidorai iš pramoninio šiltnamio neturi jokio kvapo, o ir skonis jų toks, kad užsimerkęs nelabai suprasi, ką valgai. O kaip kitaip – žemė negyva, mikroorganizmų joje minimaliai, o ir pomidorai gauna viską, ko širdis geidžia, ir tiek, kiek pajėgia „suvalgyti“.

O dabar pasidomėkime, kaip auga vienos vertingiausių mūsų laukinių uogų – žemuogės. Turbūt niekam ne paslaptis, kad kvapniausios ir skaniausios žemuogės – smėlio šlaituose, prie pušynėlių, kur tiek skurdi dirva, kad žolė retai pakyla aukščiau kaip per sprindį, o dar saulė kepina, patikimiausias drėgmės šaltinis – ryto rasa. Apie kokią gerą mitybą tokiomis sąlygomis gali būti kalba... Bet žemuogė sugeba išgyventi ir užauginti vertingas uogas. Kaip? Ogi kviečiasi pagalbon grybus. Maino gliukozę į vandenį ir maisto medžiagas. O grybai net nenorėdami aprūpina žemuogę ir kitais savo gyvybinės veiklos produktais, taip pat savo hormonais stimuliuoja pačiame žemuogės augale gyvenančius grybelius – endofitus, taigi žemuogė gauna visko tiek, kad „iš nieko“ sugeba sukurti pačią kvapniausią miško uogą. Jeigu mes pradėtume žemuoges mulčiuoti jauna žolyte – jos iš karto atsigautų (mūsų akimis), pradėtų auginti stambius lapus ir dvigubai ar daugiau didesnes uogas, bet... jos jau neturėtų tikros žemuogės skonio. Su žemuogėmis „žaidžiau“ daug metų – viskas kaip ant delno. Kai gauna daugiau ir lengviau prieinamo maisto, joms mažiau reikalinga tiesioginė mikrobų ir grybų pagalba, atitinkamai mažiau gauna ir simbiontų gaminamų medžiagų. Tai išeitų, kad mulčias joms kenkia? Palaukite, viskas iš eilės.

Yra dar vienas labai vertingas augalas – ženšenis. Pas mus jis neauga, bet minėtoji F. J. Gelcer jį įvardijo kaip „labiausiai mikotrofizuotą“, t. y. visose jo dalyse, o ypač šaknyse, yra didžiausias kiekis simbiontinių grybelių grybienos iš visų jos tyrinėtų augalų. Iš to, kas pasakyta aukščiau, nesunkiai suprasite, iš kur ženšenio naudingumas ir galia. Bet ženšenis auga visai kitomis sąlygomis – storoje miško paklotėje, kur ir maisto, ir drėgmės visiškai užtenka. Atrodytų, kad jis viskuo pertekęs ir dėl to jo galia turėtų mažėti.

Dar truputį nukrypkime į šoną: ženšenis auginamas ir pramoniniu būdu. Tiksliau, visi iš ženšenio pagaminti preparatai, kurių sočiai galime rasti ir pas mus, yra pagaminti iš kultūrinio ženšenio. Plantacijos prižiūrimos, tręšiamos, laistomos, saugomos nuo tiesioginės saulės šviesos. O rezultatas? Na, gal kiek geriau nei morka, bent jau išvaizda skiriasi, bet, palyginti su laukinio ženšenio savybėmis, kultūrinis yra nieko vertas. Ir netenka jis vertės jau vien dėl to, kad auga visko pertekęs, „šiltnamio sąlygomis“. Bet juk ir miške, storoje, maisto medžiagų gausioje paklotėje, sudarytoje iš trūnijančios medienos ir nukritusių lapų, jis turi viską. O štai čia ir yra atsakymas: mediena – labai sunkiai „virškinama“ medžiaga. Jai suskaidyti reikia didelių grybų ir bakterijų pastangų. Iš medienos sudarytoje paklotėje susikuria didelės grybų ir bakterijų asociacijos, kur vieni kitiems padeda, vieni kitus keičia ir stimuliuoja, pasiskirsto funkcijomis, kad toks sudėtingas ir „kietas“ angliavandenis kaip celiuliozė kuo greičiau būtų suvirškintas ir pasisavintas. Tokie dideli augalų liekanas skaidančių organizmų kiekiai ir daugiarūšės jų bendrijos ir sukuria daugybę biologiškai aktyvių medžiagų, kurių turtingas ženšenis. Kitaip nei mūsų apkalbėta žemuogė, ženšenis gauna daug maisto, bet jam paruošti vis tiek įdedama labai daug pastangų ir tos pastangos dedamos čia pat, prie ženšeniošaknų, o visi medieną virškinančių organizmų veiklos produktai irgi yra čia pat, ženšenio šaknų įsiurbiamame tirpale.

Išvados: Yra du augalų kokybės kūrimo būdai: didelis simbiontų poreikis dėl skurdžių sąlygų ir didelis saprofitų poreikis dėl sunkiai skaidomos paklotės. Žodžiu, abiem atvejais augalų mitybos procese dalyvauja daug įvairių mikroorganizmų bei daugialąsčių grybų ir abiem atvejais augalai gauna daug biologiškai aktyvių medžiagų – mikrobų ir grybų veiklos produktų. Įsidėmėkite tai, pravers pasirenkant geriausias agrotechnikas.

O kaip su mulčiu darže ir sode? Ogi pagal poreikius: kuo sunkiau virškinamas, kuo inertiškesnis mulčias, tuo geresnė augalų kokybė. Taip pat kokybė gerėja nuo sunkių gyvenimo sąlygų. Bet ne visais atvejais tai įmanoma, nes, tarkim, iš kasdienio vartojimo daržovių mums reikia ne tik kokybės, bet ir masės.

Štai ir išeina, kad ieškome „aukso viduriuko“ ir kiekvienu atveju pasirenkame tinkamiausią variantą. Jeigu auginame prieskoninius augalus – mulčiuojame juos minimaliai ir visaip „kankiname“; daržoves mulčiuojame sočiai ir lengvesniu mulčiu, nes mums reikia jų masės, o norėdami išlaikyti kokybę stengiamės, kad mulčias būtų kuo aktyvesnis; sodo kultūras, ypač uogakrūmius, pagal galimybes stengiamės mulčiuoti mediena – kad ir sotūs būtų, ir uogos kvepėtų...

Derlingumo esmė

Turbūt jau supratote, kad dirvos derlingumas priklauso ne nuo maisto medžiagų kiekio dirvoje, o nuo jos biologinio aktyvumo. T. y. kuo aktyvesnis organinės medžiagos skaidymas, kuo aktyvesnė mikroorganizmų veikla, tuo didesnis derlingumas, tuo intensyvesnis sodas ar daržas. Mums meluojama, kad cheminė žemdirbystė – intensyvi, o ekologinės kryptys atseit ekstensyvios. Iš tikro gali būti visaip – žemdirbystės intensyvumas priklauso ne nuo chemijos naudojimo ar nenaudojimo, o būtent nuo procesų (šiuo atveju augalų mitybos) intensyvumo.

Kadangi gamtinėje žemdirbystėje gali būti užtikrinama sklandesnė ir labiau subalansuota augalų mityba, taip pat didesnis maisto medžiagų kiekis, ji gali būti gerokai intensyvesnė už chemizuotą. Kiekvienas pats pasirenka, koks intensyvumo lygis jam reikalingas. Čia reikia paminėti dar vieną dalyką: ne visa augalų liekanų energija panaudojama augalų mitybai, realiai jai panaudojama maždaug trečdalis. Tokia gamtoje tvarka: kiekvienas organizmas pasisavina maždaug trečdalį suvartoto maisto, o visa kita grąžina aplinkai. Dirvoje be augalų maitinasi ir mikroorganizmai, jie dauginasi ir naudoja energiją savo veiklai.

Tačiau bet kokiu atveju energija niekur nepabėga, ji lieka dirvoje ir sukasi jos medžiagų apykaitos mažajame rate. Yra ir didysis ratas – tai medžiagų (dujų) apykaita tarp dirvos ir atmosferos, bet čia jo nenagrinėsime. Dabar mums užtenka žinoti tiek, kad jeigu dirvoje augalų liekanų pakanka, t. y. jeigu augdami augalai ir mikroorganizmai nepristinga energijos, dirvos derlingumas nemažėja.

Atrodo, viskas paprasta: duodi daugiau augalų liekanų – derlingumas didėja, duodi mažiau nei paėmei – derlingumas mažėja. Bet iš tikrųjų čia viskas yra kiek kitaip. Dirvos derlingumas priklauso ne tiek nuo augalų liekanų kiekio, kiek nuo jų skaidymo proceso pastovumo ir intensyvumo. Žinoma, jeigu nebus ką skaidyti – nebus ir jokio proceso, bet vis dėlto svarbiausia, ką mums reikia suprasti apie derlingumą, yra tai: kol dirvoje skaidomos augalų liekanos, tol ji derlinga. Ir galima neskaičiuoti, kiek ir ko suskaidoma. Netgi jeigu iš dirvos paimsime daugiau, negu jai duodame, bet užtikrinsime nenutrūkstamą augalų liekanų skaidymą – ji bus derlinga. Taip, augalų liekanų kiekio pusiausvyra labai svarbi, augalų liekanų išnešimas ir negrąžinimas (mineralinės trąšos nesiskaito, ten nėra energijos – gliukozės) sukuria dykumas. Dykumomis pamažu virsta ir chemizuoto, mineralizuoto žemės ūkio naudmenos, ir ne taip pamažu, jeigu pažiūrėsime pasaulio mastu. Bet mes juk nesversime išnešamo derliaus ir atnešamo mulčio, todėl laikykimės paprastos taisyklės: dirvoje nuolat turi būti skaidomos augalų liekanos – išsiskirti energija. Kad būtų dar aiškiau: jeigu į dirvą įnešime dvigubai daugiau augalų liekanų, negu išnešėme, ir jos bus suskaidytos per pusę sezono, iš jų pasigamins humusas, o kitą pusę sezono dirvoje augalų liekanos skaidomos nebus – dirva bus nederlinga, joje derlingumo procesas nevyks ir visai nesvarbu, kiek joje humuso, – antrą pusę sezono augalai badaus.

Dar šiek tiek apie mulčiavimą

Lysvėje mulčias turi gulėti kuo lygesniu sluoksniu, kad visame plote būtų užtikrintos vienodos sąlygos jam skaidyti. Jeigu tarplysviai siauri, naudinga mulčiuoti ir juos, didelė dalis išsiskyrusio anglies dvideginio pateks į dirvą ir pasieks lysvių kraštuose augančius augalus.

Mulčiuojamame darže stenkitės, kad lysvės niekada nenupliktų, net trumpalaikis mulčio sunykimas – stresas mikroorganizmams, nes tuo metu jie lieka be maisto ir visą procesą tenka pradėti iš naujo. Nuo to mažėja derlingumas. Jeigu būtinai reikia nuimti nuo lysvių mulčią (pvz., pavasarį, norint įšildyti dirvą) – sudėkite jį tarplysviuose ar gretimose lysvėse, kad fermentacijos procesas pačiame mulčiuje nenutrūktų. Kai vėl sudėsite ant lysvės – mikrobai dirbs toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę.

Perkraudami mulčią iš vienos vietos į kitą nevartykite jo, nesumaišykite apatinių ir viršutinių sluoksnių. Jeigu kažkuriuo metu (šiltuoju periodu) jūsų lysvės stovi tuščios, laikyti ant jų mulčią neracionalu, nes išsiskyrusios maisto medžiagos susijungs į huminius junginius ir kitais metais augalams bus sunkiai prieinamos. Bet nemulčiuoti taip pat neracionalu – dėl nutrūkusio skaidymo proceso prarasite daug brangios energijos.

Kaip geriau pasielgti?

Jeigu jūsų daržas visada mulčiuojamas – mulčiuokite ir sėkite, sodinkite bet ką, kad tik lysvė nestovėtų tuščia. Užaugusius nereikalingus augalus dėkite čia pat, ant mulčio. Tai verta daryti dėl vienos pagrindinių našaus ūkininkavimo taisyklių: saulės energija saugi tol, kol ji yra gyvuose augaluose, ir nesaugi, kai yra negyvose augalų liekanose. Išsiaiškinkime tai detaliau.

Jau žinote, kad augalai kaupia saulės energiją ir gamina gliukozę – energiją visiems gyviems organizmams, tarp jų ir sau. Kuo daugiau saulės energijos „sugaunama“, tuo daugiau energijos pagaminama. Tokiu būdu ir mūsų sodų, daržų, ūkių produktyvumas tiesiogiai priklauso nuo sukauptos saulės energijos kiekio. O pagaminamos energijos kiekis priklauso nuo lapų paviršiaus ploto, kuriuo „gaudoma“ saulės šviesa, ir nuo laiko, kiek ta šviesa gaudoma. Taigi kuo didesnis lapų paviršiaus plotas ir kuo ilgiau vyksta fotosintezės procesas, tuo daugiau saulės energijos sukaupiama, tuo daugiau pagaminama gliukozės.

Visa tai patenka į dirvą, tampa augalų ir kitų organizmų maistu. Dirvoje vyksta organinės medžiagos skaidymas. Kaip jau žinome, jeigu augalai ar kiti organizmai skaidymo produktus iš karto pasisavina, jie vėl patenka į medžiagų apykaitos ratą, t. y. naudojama energija niekur nedingsta, ji augina augalus ir padeda toliau kaupti saulės energiją. O jeigu nepasisavinami, patenka į humusą ir, tiesiai sakant, iškrenta iš apyvartos. Jeigu ant lysvės guli mulčias, bet joje neauga augalai, mulčio skaidymo produktai tampa humusu, kurio vėliau panaudojama labai maža dalis. Jeigu skaidomas mulčias ir auga augalai – jie pasisavina išsiskyrusias maisto medžiagas ir panaudoja jas augimui.

Taigi tuščia mulčiuota lysvė šiltuoju metu (šaltuoju skaidymas nevyksta) – energijos nuostolis, didžioji jos dalis augalams niekada neatiteks. O organinė medžiaga gyvuose augaluose – saugi, nes bent kol kas ji nesiskaido ir negali „iškristi iš apyvartos“. Taigi mums reikia stengtis, kad augalai pasisavintų kuo daugiau mulčio skaidymo metu išsiskiriančių medžiagų ir kuo mažiau jų patektų į humusą. O tą padaryti galima tik vienu būdu – kai lysvėje nuolat auga žali augalai ir jų šaknys kuo tankiau padengia dirvos plotą. Jeigu augalų tankumas per mažas, daug išsiskyrusių maisto medžiagų nebus pasisavintos.

O norint efektyviausiai kaupti saulės energiją, lysvę (ar kitus žemės ūkio plotus) kuo tankiau turi dengti žali lapai. Kuo tankiau ir kuo ilgiau. Taigi idealu, kad visą sezoną, kai tik oro temperatūra leidžia augti augalams, visas lysvių, laukų (ar kitų naudmenų) dirvos paviršius žaliuoja, o augalų šaknys yra apraizgiusios visą plotą be tarpų. Pažiūrėkite į pievą ir bus aiškiau: joje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žaliuoja žolė, o jos šaknys sudaro velėną, nėra jokių tuščių tarpų nei virš dirvos, nei dirvoje. Saulės energija panaudojama veiksmingai. Žinoma, viena žolė nepasiekia didžiausio efektyvumo, bet tai jau ne šios knygos tema.

Daržuose ir soduose tiesiog reikia stengtis, kad būtų sukaupiama kuo daugiau saulės energijos ir kuo daugiau jos vėl supatenka į humusą ir, tiesiai sakant, iškrenta iš apyvartos. Jeigu ant lysvės guli mulčias, bet joje neauga augalai, mulčio skaidymo produktai tampa humusu, kurio vėliau panaudojama labai maža dalis. Jeigu skaidomas mulčias ir auga augalai – jie pasisavina išsiskyrusias maisto medžiagas ir panaudoja jas augimui.

Taigi tuščia mulčiuota lysvė šiltuoju metu (šaltuoju skaidymas nevyksta) – energijos nuostolis, didžioji jos dalis augalams niekada neatiteks. O organinė medžiaga gyvuose augaluose – saugi, nes bent kol kas ji nesiskaido ir negali „iškristi iš apyvartos“. Taigi mums reikia stengtis, kad augalai pasisavintų kuo daugiau mulčio skaidymo metu išsiskiriančių medžiagų ir kuo mažiau jų patektų į humusą. O tą padaryti galima tik vienu būdu – kai lysvėje nuolat auga žali augalai ir jų šaknys kuo tankiau padengia dirvos plotą. Jeigu augalų tankumas per mažas, daug išsiskyrusių maisto medžiagų nebus pasisavintos.

O norint efektyviausiai kaupti saulės energiją, lysvę (ar kitus žemės ūkio plotus) kuo tankiau turi dengti žali lapai. Kuo tankiau ir kuo ilgiau. Taigi idealu, kad visą sezoną, kai tik oro temperatūra leidžia augti augalams, visas lysvių, laukų (ar kitų naudmenų) dirvos paviršius žaliuoja, o augalų šaknys yra apraizgiusios visą plotą be tarpų. Pažiūrėkite į pievą ir bus aiškiau: joje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žaliuoja žolė, o jos šaknys sudaro velėną, nėra jokių tuščių tarpų nei virš dirvos, nei dirvoje. Saulės energija panaudojama veiksmingai. Žinoma, viena žolė nepasiekia didžiausio efektyvumo, bet tai jau ne šios knygos tema. Daržuose ir soduose tiesiog reikia stengtis, kad būtų sukaupiama kuo daugiau saulės energijos ir kuo daugiau jos vėl sugrįžtų į augančius augalus.

Informacija panaudota iš šios knygos: