Dažniausios klaidos, kurias daro auginantys viržius

Rudenį gėlynai, visa sodo aplinka ir balkonai suspindi vaiskiais viržių žiedų karoliukais. Šie dekoratyvūs augalai pastaruoju metu labai populiarūs, todėl, kad yra nereiklūs ir ilgaamžiai, vienoje vietoje gali augti 15-25 metus. Viržiai yra dekoratyvūs ne tik žydėjimo metu, bet ir visą sezoną, nes tai visžaliai augalai.

Šilinis viržis (Calluna vulgaris (L.) Hull) yra erikinių (Ericaceae) šeimos, viržio (Calluna) genties vienintelė rūšis. Tai daugiametis visžalis 20-70 cm aukščio įsišaknijančiais ūgliais ir kylančiomis šakelėmis krūmokšnis. Stiebas sumedėjęs, šakotas, visos šakelės stačios. Lapai smulkūs, pailgi, linijiškai lancetiški, tribriauniai, visžaliai, bekočiai, pliki arba plaukuoti, ant šakelių išsidėstę 4 išilginėmis eilėmis. Žiedynas – vienašalė, daugiažiedė, tanki kekė. Žiedai smulkūs, nusvirę, su trumpu koteliu, taisyklingi, keturnariai. Į taurelę panašios 4 sutankėjusios pažiedės. Tikroji taurelė primena vainikėlį, nes jos lapeliai žiede stambiausi, spalvoti (rausvi ar violetiniai, retai balti), blizgantys. Vainiklapiai dukart trumpesni už taurėlapius (2 mm ilgio), dviskiaučiai. Kuokeliai 8, dulkinės su rageliais ir pakabučiais. Žydi liepos – spalio mėn. Vaisius – plaukuota dėžutė su smulkiomis, šviesiai rudomis sėklomis. Dauginasi vegetatyviškai ir sėklomis. Sėklas išnešioja vėjas. 


Asmeninio archyvo nuotr.


Šiliniai viržiai mėgsta šviesą, atsparūs sausroms. Dėl mikorizės išplitę nederlinguose rūgščiuose smėlio dirvožemiuose, aukštapelkėse. Auga šiluose, pušynuose, sausuose beržynuose, kopose ar kituose smėlynuose ištisais sąžalynais.Lotyniškas šilinio viržio vardas kilęs iš graikiško žodžio kallyno, kuris reiškia „valau, šluoju“. Jų šakelės primena šluotą. Lietuvoje nuo seno viržiai vadinami šilojumi, šilo eglute, šilažole, virže.


Viržiai – vieni medingiausių augalų (medus tamsios spalvos ir kartoko skonio), tinkami vėlyvam medunešiui. Žiedų arbata kvapni, ją galima gerti ir sveikiems, ir ligoniams. Jų neigiama savybė – smarkiai išplitę viržynai nualina dirvožemį, dėl to juose sunkiai auga medžiai, kiti augalai.


VDU Botanikos sodo nuotr.


Nuostabus viržių žydėjimas


Viržiai žydi antroje vasaros pusėje ir rudenį. Jų žiediniai pumpurai niekada iki galo neišsiskleidžia, lieka pumpurų stadijoje, tad labai ilgai išlaiko žiedų spalvą, ištveria šalnas ir vėjus. Todėl tinkami rudeniniam gėlynų papuošimui, kai kitos gėlės jau seniausiai nužydėjusios. Auginami rododendrų ir kitų erikinių augalų (mėgstančių rūgštų substratą) kaimynystėje, alpinariumuose, gėlynuose, sodinami loveliuose ar kituose induose, taip pat, kapinėse. Ypač dekoratyvios grupės su visžaliais žemaūgiais rododendrais ir erikomis. Kelių veislų erikos, rododendrai ir viržiai leis sukurti visad žaliuojančią grupę su nepertraukiamu žydėjimu nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Puikiai dera viržiai su kitais erikinių šeimos augalais: varnauogėmis, bruknuolėmis, bruknėmis, balžuvomis, taip pat su dekoratyviosiomis žolėmis, su žemaūgėmis chrizantemomis ar kitais tuo metu dekoratyviais augalais. Viržiai sodinami į vazonus, lovelius, kai reikia mini dekoratyvių grupių. Žydėjimo metu žiedynai natūraliai sudžiūva, išlaiko spalvą, todėl dar ir ilgai vėlų rudenį ir net žiemą gražiai atrodo apšerkšnijusios vėlyvosios jų veislės. Viržių šakelės su spalvingais žiedynais tinkamos žiemos puokštėms, sausažiedžių gėlių kompozicijoms.


Veislės. Yra daugybė šilinio viržio veislių, besiskiriančių kero apimtimi ir augimo būdu, lapų ir žiedų spalva, žiedų forma bei žydėjimo laiku. Žiedai – balti, šviesiai ar ryškiai rožiniai, raudoni, purpuriniai ar violetiniai, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, primenantys miniatiūrines rožytes. Kereliai pagal augimo pobūdį: kompaktiški, svyrantys, augantys į viršų, besidriekiantys į šalis. Dekoratyvūs ne tik žiedai, bet ir lapija, nuo šviesiai žalios iki tamsiai pilkos spalvos. Rudenį kai kurių veislių lapija parausta.


Asmeninio archyvo nuotr.


Auginimas


Vieta. Mėgstą saulėtą ir šviesią vietą. Geriausia sodinti pavasarį ir ankstyvą rudenį rūgščiame, priesmėlio dirvožemyje. Jei žemė lengva kompostinė, patartina įmaišyti aukštapelkių durpių (2:1) ir sodinti viržių kerelius. Tačiau jeigu yra kalkinga priemolio dirva, toks dirvožemis visiškai netinka šių augalų sodinimui. Juk viržiais norime džiaugtis daugelį metų, todėl turime pasodinti tik į rūgštų substratą, kur mikorizės pagalba šie augalai puikiai tarpsta. 


Sodinimas. Patartina iškasti apie 30 cm gylio duobę, ją pripildyti rūgščios aukštapelkių durpių, sumaišyti su esama žeme, palaistyti vandeniu ir sodinti. Pasodinus augalus, vertėtų žemę apmulčiuoti pušų žieve arba spygliais iš pušyno. Mulčas sulaiko drėgmę, mažiau auga piktžolės ir tarnauja kaip šaknų uždanga žiemą. Duobės paviršius turi būti aukščiau gėlyno krašto, kad po žiemos, kai nuslūgs durpės, jie neatsidurtų duobėje. Į 1 kv.m įprastai sodinama 7-10 augalų, priklausomai nuo šilinio viržio veislių augimo į plotį vešlumo. Išaugintus augalus vazonėliuose, taip pat, galima sodinti ir rugsėjo mėnesį į tinkamai paruoštą žemę.


Tręšimas. Prieš sodinimą į aukštapelkės durpę reikia įmaišyti ilgalaikių lėtai tirpstančių trąšų „Plantacote“ ar „Osmocote“. Jei prieš sodinimą į durpinį substratą neįmaišyta trąšų, tuomet pavasarį patartina patręšti kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, o rugpjūčio viduryje – kompleksinėmis fosforo ir kalio trąšomis, kad gausiai žydėtų, ir rudenį augalai suspėtų pasiruošti žiemai. Taip pat galima naudoti kompleksines trąšas, skirtas viržių ar rododendrų auginimui. Prieš tręšimą būtina perskaityti instrukciją.


Laistymas. Vasarą, kai išdžiūsta visiškai žemė, per sausras reikia laistyti minkštu vandeniu, tačiau vengti perlaistyti, nes nuo per didelio drėgmės kiekio viržiai gali nukentėti nuo grybinių ligų. Geriau laistyti žemę, o ne augalus. Tinkamai pasodinti ir prižiūrimi augalai atsparūs grybinėms ligoms ir kenkėjams. 


Augalų apsauga. Tačiau jeigu jūsų viržių ūgliai pradėjo ruduoti, džiūti, tai gali būti pasekmė grybinių ligų, kurias sukelia Botrytis, Rhizoctonia, Phytium grybų sukėlėjai. Profilaktiškai patartina nupurkšti augalus fungicidais. Grybinės ligos išplinta daugiausiai birželio – liepos mėnesį, kai yra karšta ir didelė drėgmė. 


Genėjimas. Prieš žiemą nužydėjusių žiedynų karpyti negalima, augalus reikės apgenėti ankstyvą pavasarį, kovo – balandžio mėn., prieš prasidedant augalų vegetacijai. Viržių pavieniai augalai nukerpami sekatoriumi, o grupės apkarpomos žirklėmis, pašalinant žydėjusius ūglius. Tinkamai nugenėti viržiai greitai atauga ir suformuoja daug žiedinių pumpurų. 


Paruošimas žiemai. Prieš prasidedant didesniems šalčiams, reikia pridengti eglių šakomis. Eglių šakeles įbesti stačiai – „pastatyti stogelį“, kuris augalus apsaugos nuo žiemos šalčių, ryškios saulės ir pavasarėjant, nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimų.


Asmeninio archyvo nuotr.


Mikorizė. Geriausi viržių kaip ir rododendrų kaimynai – pušys, kurių spygliai parūgština ir praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis. Viržiams svarbu, kad dirvožemis būtų rūgštus, purus, humusingas, kad jame būtų nesusiskaidžiusių organinių medžiagų. Augimo metu, rūgščioje substrato terpėje, augalai gerai pasisavina maisto medžiagas tik tada, kai susidaro mikorizė, t. y., kai augalų šaknis apraizgo tam tikras grybas. Viržiai gauna vandenį su ištirpusiomis maisto medžiagomis, o grybai žaliuose lapuose susintetina organinius junginius. Taigi šie augalai sugyvendami su mikorize, gali augti ir visiškai nederlingoje dirvoje.


Dauginimas. Anksti pavasarį – sumedėjusiais auginiais ir liepos – rugpjūčio mėn. žaliaisiais auginiais daigyklose, dauginimo dėžėje ar inspekte. Naudojama rūgšti aukštapelkės durpė. Dauginimo dėžėje viršutinis paviršiaus sluoksnis gali būti iš perlito (7 cm) arba upės (5 cm) smėlio. Patartina naudoti šaknijimosi hormoninius preparatus, pavyzdžiui, „Pokon“. Auginius šaknydinant dirbtinio rūko aplinkoje, įsišaknija per 3-4 savaites. Įsišakniję augalėliai su daigyklomis laikomi per žiemą neapšildomame šiltnamyje ar inspekte. Žiemai pridengiama eglių šakomis. Pavasarį sodinami į vazonėlius, tinkamiausias rūgštus substratas su ilgalaikėmis trąšomis. Laistoma parūgštintu arba minkštu vandeniu.


Taip pat viržius galima dauginti atlankomis, toje vietoje kur auga. Prie žemės esančias šakeles reikia apiberti rūgščiomis durpėmis. Naujus padaugintus augalėlius nuo pagrindinio bus galima atskirti sekančių metų pavasarį. Nuskynus atsišakojusius šoninius ūglius, kurie turi šakneles, patartina pasodinti į rūgščią durpę.


Kokios, auginant viržius, dažniausiai daromos klaidos? Kai viržiai auginami nerūgščiame substrate, pradeda ruduoti ūgliai, augalai nyksta. Negalima šalinti tuoj pat po žydėjimo nužydėjusių žiedynų, juos reikia nukirpti tik anksti pavasarį. Netinkamai auginant (per drėgnas substratas), daug žalos padaro grybinės ligos. Ruduoja ir žūsta augalai.


Kuo viržiai skiriasi nuo erikų? Nežinantieji augintojai erikas painioja su viržiais. Viržiai ir erikos, kilę iš skirtingų pasaulio kraštų, skiriasi augalo sandara, žydėjimo laiku, auginimo sąlygomis, atsparumu žiemos šalčiams. Viržių žinoma viena rūšis – šilinis viržis, paplitęs Europoje, ypač Viduržemio pajūrio srityse, Ispanijos šiaurėje, Škotijoje, Skandinavijos kraštuose, Vidurinės Azijos šiaurinėje dalyje, taip pat ir Lietuvoje. Erikų žinoma 700 rūšių, dauguma iš jų kilusios iš Pietų Afrikos Kapo provincijos (500 rūšių). Kai kurios jų rūšys sutinkamos Pietų ir Vakarų Europoje ir Azijoje.


Viržiai žydi rugpjūčio – spalio mėn., o vėlyvosios veislės ir lapkritį, o erikos – pavasarį. Viržiai auginami rūgščiame substrate, kurio pH 4,5 - 5,5, o erikos mėgstą neutralias ar silpnai rūgščias dirvas (pH 6-6,5). Viržiai, beveik dauguma, gerai žiemoja Lietuvoje, o kai kurių erikų rūšys ir veislės jautresnės mūsų krašto žiemos sąlygoms, dažniau apšąla.

Viržių lapai, linijiškai lancetiški, primenantys tujų žvynelius, ant ūglio išsidėstę išilgai 4 eilėmis, o erikų lapai dvigubai ilgesni, spygliški išsidėstę ant ūglio menturiais po 4. Iš lapų skirtumų akivaizdžiai galima atskirti šiuos išvaizda panašius, bet tuo pačiu skirtingus augalus. Taip pat skiriasi ir žiedai – viržių smulkučiai, o erikų 3 kartus stambesni, urnos pavidalo, rausvai rožiniai susitelkę į kekes, po 2-4 pailgėjusių ūglių viršūnėse, o taip pat ir jų dar nežydintys ūgliai.


Konsultavo Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyriausioji botaninių kolekcijų kuratorė Vitalija Pribušauskaitė ir VDU Botanikos sodo Dendrologijos kolekcijų sektoriaus Botaninių kolekcijų kuratorė Jolanta Šabūnaitė ir UAB „Jūsų sodui“ direktorius Petras Basalykas.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis