Kodėl verta auginti šilkmedį

Apie šilkmedį dauguma esame girdėję, kad tai medis, kurio lapais minta šilkverpio vikšrai, o iš šių kokonų gaminamas lengvutis šilkas. Viduramžiais į Lietuvą šilko audinys patekdavo iš Europos, į kur atkeliaudavo iš Kinijos garsiuoju Šilko keliu. Dar XVIII-XIX amžiais buvo bandoma auginti šilkmedžius ir Lietuvos dvarų parkuose, o Prūsijoje – šalia bažnyčių ir net kapinėse. Norėta išgauti šilką, bet nesėkmingai, nes šie vikšrai pas mus nežiemoja. Bet patys medžiai kuo puikiausiai auga Lietuvoje ir tai ganėtinai nereiklūs, nokinantys skanias uogas ir turintys vaistingus lapus medžiai. Kartais seni žmonės šilkmedžius vadina avietmedžiais, nes jų uogos panašios į avietes arba „morėmis“ (lotyniškas augalo pavadinimas yra Morus). Tad pristatome šį greitai augantį ir naudingą augalą.

Šilkmedžių rūšių pasaulyje yra keliolika, Lietuvoje gali augti trys: baltasis, juodasis ir raudonasis. Jau patys pavadinimai sufleruoja, kad baltojo šilkmedžio uogos būna baltos (kartais murzinai rausvos), juodojo – juodos, o raudonojo – raudonos, tik visiškai sunokusios pajuoduoja. Uogų skoniai taip pat skirtingi: baltojo uogos labai saldžios be jokio rūgštumo, sveiko maisto krautuvėlėse galima įsigyti jų džiovintų; juodojo ir raudonojo uogos saldžiarūgštės arba rūgščios.

Šilkmedžiai gali augti ir kaip medžiai, ir kaip krūmai.
Šilkmedžiai gali augti ir kaip medžiai, ir kaip krūmai.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vitaminingos uogos pradeda nokti birželio pabaigoje arba liepą. Noksta ne vienu metu, pamažu nubyrėdamos. Tiesa, šilkmedžių uogas labai mėgsta paukščiai, tad ankstų rytą atskridęs paukščių pulkas gali palikti medį švarutėlį be uogų. Azijoje iš šilkmedžio uogų spaudžiamos sultys, gaminamas vynas, likeris. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose pažymima, kad nepatariama valgyti nesunokusių šilkmedžio uogų, jos gali turėti haliuciogeninį poveikį arba apnuodyti.

Ant to paties medžio auga skirtingų formų lapai, tai vadinama heterofilija.
Ant to paties medžio auga skirtingų formų lapai, tai vadinama heterofilija.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šilkmedžių lapai pasižymi įdomia savybe, vadinama heterofilija, t.y. kai ant to paties augalo auga skirtingų formų lapai. Dalis lapų būna paprasti ir kiek panašūs į liepų, o kiti – karpyti, panašūs į vynuogių lapus. Kinijoje jauni lapai ir ūgliai naudojami maistui – iš jų verdamos sriubos, jie troškinami su viduje įvyniota malta mėsa (kažkas panašaus į mūsų balandėlius) ir kt.

Baltojo šilkmedžio uogos.
Baltojo šilkmedžio uogos.
Asmeninio archyvo nuotr.

Baltojo šilkmedžio lapų arbata turi gydomųjų savybių. Tradicinėje kinų medicinoje lapai bei žievė yra naudojami nuo įvairių negalavimų: peršalimui, uždegimui, diabetui gydyti ir kaip atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Lapuose gausu naudingų mikroelementų: kalio, kalcio, fosforo, geležies, silicio, sieros, taip pat baltymų ir angliavandenių. Matyt, nebe reikalo mažieji šilkverpiai taip mėgsta užkandžiauti šilkmedžių lapais, nes jie žino, kad tai ne tik skanu, bet ir labai sveika.

Juodojo šilkmedžio uogos.
Juodojo šilkmedžio uogos.
Asmeninio archyvo nuotr.

Šilkmedžio mediena labai kieta, ryškios geltonos spalvos, iš jos gaminami baldai, detalės laivams, žemės ūkio padargai, muzikos instrumentai, teniso raketės, kriketo lazdos bei įvairūs dekoratyviniai dirbiniai. Buvusiose tarybinėse Vidurinės Azijos šalyse iš šilkmedžio medienos gamindavo tvirtas ledo ritulio lazdas. Iš žievės išgaunamas pluoštas naudojamas drabužių bei popieriaus gamybai. Šilko baltymai naudojami medicinoje, kosmetikoje ir higienos prekių gamybai.

Raudonojo šilkmedžio uogos.
Raudonojo šilkmedžio uogos.
Asmeninio archyvo nuotr.

Nors ir yra kilę iš šiltesnių kraštų, bet šilkmedžiai yra puikiai prisitaikę augti ir Lietuvos klimato sąlygomis. Kartais per šaltas ir besnieges žiemas apšąla jų šakelės, bet paprastai greitai vėl atželia. Labiausiai mėgsta augti derlingose ir drėgnokose dirvose, tuomet ir uogų derlius būna didesnis. Bet gali augti ir sausose, ne itin derlingose vietose. Šilkmedžius retai puola kenkėjai.

Štai tie vikšrų kokonai, iš kurių verpiamos plonytės šilko gijos.
Štai tie vikšrų kokonai, iš kurių verpiamos plonytės šilko gijos.
Asmeninio archyvo nuotr.

Sodinant šilkmedį, reikia neužmiršti, kad jų šaknys yra labai skvarbios, t.y. jei netoliese yra vandentiekio ar drenažo vamzdžiai, jos turi savybę „užuosti“ vandens šaltinį ir atkakliai į jį skverbtis, taip suardydamos komunikacijas ar pamatus. Tad geriau nesodinti arti pastatų ir požeminių inžinerinių tinklų.

Kinijoje populiarūs kepti šilkverpio vikšrai.
Kinijoje populiarūs kepti šilkverpio vikšrai.
Asmeninio archyvo nuotr.

Nors šilkmedžiai užauga nemažais medžiais, pasiekdami 10-15 m aukštį, bet yra sukurta veislių, kurias galima auginti net vazonuose balkone, pvz. ‘Pendula‘ - neaukštas, apie 1-2,5 m aukščio (priklauso nuo skiepijimo) medelis svyrančiomis šakomis. Uogos nedidelės, tamsiai purpurinės, saldžiarūgštės. Kai svyrančios šakos pasiekia žemę, jas galima apkarpyti. Taip pat nedideliu medeliu ar krūmu užauga totorinis varietetas (var. tatarica). Jo uogos taip pat nedidelės, bet jis ypač atsparus šalčiams. ‘Nana‘ kompaktiškos formos, auga itin lėtai. Iš stambesnių medžių auginami ‘Laciniata‘, pasiekianti iki 10 m aukštį; jos lapai žymiai labiau karpyti nei įprastiniai. O ‘Macrophylla‘ veislės lapai – itin stambūs. ‘Pyramidalis‘ lajos forma siaura, koloniška.

Tad jeigu iki šiol dar neturėjote šilkmedžio – pabandykite šį sezoną pradėti auginti, nes tai gan nereiklus augalas, nokinantis skanias ir vitaminingas uogas, vaistingus lapus bei puošiantis aplinką.

Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis