Anglų sodo stilius: kaip susikurti „midsomerišką“ gėlyną

Yra toks televizijos serialas „Midsomerio žmogžudystės“. Viena architektė prisipažino žiūrinti jį ne dėl kriminalinio siužeto, o dėl šio angliško miestelio grožybių – jaukių gatvelių, kiemų ir gėlynų. Keista, kaip apskritai galima nusikalsti tokioje gražioje aplinkoje? Bet šių puslapių tema ne moraliniai, o estetiniai Anglijos miestelių aspektai – angliški gėlynai.

Daugelis iš Anglijos atsiveža tą patį įspūdį – nepaprastai gražų landšafto dizainą skveruose, parkuose, mažuose sodeliuose prie namų, kaimo vietovėse. Svarbiausia, jog ten aplinkos apželdinimas atitinka trijų „e“ taisykles: ekologiška, ekonomiška, estetiška. Iš knygų apie Londoną esame susidarę nuomonę, kad tai pilkas, rūkuose ir smoge paskendęs miestas. Bet pasirodo jis paskendęs gėlėse. Nors gatvėse ir palei magistrales gėlynų nėra. Visos gėlės čia pasodintos į konteinerius ir pakeltos ant namų senų, palangių, karnizų, balkonų. Angliškų pastatų – gyvenamųjų, viešbučių, parduotuvių, biurų, kavinių apželdinimas – tiesiog gėlėtas stebuklas.


Vida Press


Gėlynai Anglijoje įrengti parkuose. Krūmokšnių juose nedaug, vyrauja seni medžiai ir po jais pasodintos gėlės. Jomis taip pat apsodinti parko takai ir fontanai. Gėlynai paprastai aptverti tvarkingomis metalinėmis tvorelėmis arba žemomis gyvatvorėmis. Čia stebina vešlūs daugiamečiai augalai, jų įvairovė ir grožis. Rykštenės ir bandreniai, ramunės ir miskantai, ašuotės ir lelijos, pelynai ir katilėliai. Beveik nėra kardelių, nedaug flioksų. Mėgstamiausi anglų vienmečiai augalai: įvairių rūšių petunijos, serenčiai, verbenos, begonijos, daratėlės, skaistažiedės, žioveiniai, heliotropai, pelargonijos, kleomės, įvairaus aukščio saulėgrąžos. Beveik nėra astrų, sprigių, cinijų, klarkijų.


Kalbant apie angliškus gėlynus negalima nepaminėti Gertrūdos Džekil – XIX anglų rašytojos, dailininkės ir sodininkės. Baigusi dailės mokyklą ji susidomėjo tuo metu madinga spalvų teorija. Ji tyrinėjo dailininkų impresionistų tapybos manierą, o tai jai vėliau padėjo eksperimentuoti sodininkystėje. Ji norėjo sukurti gėlynus, paklūstančius tiems patiems koloristikos dėsniams kaip ir tapyboje. Gertrūda Džekil sukūrė originalias augalų sodinimo gėlynuose schemas.


Daugiametės gėlės turėjo būti sodinamos įstrižai išsidriekusiomis dėmėmis, primenančiomis plačius tapytojo potepius drobėje. Schemas ji liedavo akvarele, nes būtent skaidri akvarelė geriausiai galėjo perduoti spalvas, charakteringas angliškiems gėlynams su nekontrastingais, artimų atspalvių deriniais. Apskritai tada anglai ypač mėgo monochrominius gėlynus, kur vyravo tik baltos, geltonos ar violetinės spalvos. Beje, mūsų dienomis jie taip pat populiarūs. Gertrūdos Džekil atradimas buvo tas, kad ji į monochrominį gėlyno foną įvedė nedidelį kiekį kontrastingos spalvos. Pavyzdžiui, mėlyname fone įterpta geltona spalva dar labiau pasodrina mėlyną.


Fotolia nuotr.


Svogūninės gėlės dažniausiai žydi anksti pavasarį, tuo metu, kai dauguma daugiamečių dar net neišskleidė lapų. Tad jeigu daugiamečius augalus pasodinti šalia svogūninių narcizų, krokų ir tulpių, galima nesijaudinti, kad jų birželio mėnesį pageltę lapai sugadins gėlyno vaizdą, nes jau tuo metu išaugę daugiamečiai juos pridengs.


Mėgstamiausias Gertrūdos Džekil pagal formą ir spalvą gėlynas priminė vaivorykštę: jos galuose buvo sodinamos gėlių kompozicijos iš pentinių, rusmenių ir lavandų – melsvų, alyvinių, violetinių atspalvių. Po jų sekė raudonos, bordinės gėlės ir pagaliau pats gėlyno vidurys nušvisdavo oranžinėmis, skaisčiai raudonomis ir geltonomis spalvomis – ten dominuodavo aukštaūgiai jurginai ir kanos.


Būtų neteisinga tvirtinti, kad sodininkystėje įvyko revoliucija, nes kaip ir anksčiau tradiciniuose angliškuose gėlynuose būtini liko bendras fonas (gyvatvorė, mūrinė siena) ir pakopinis sodinimo principas – nuo aukštesnių augalų galiniame gėlyno plane iki žemaūgių pačiame priekyje. Toks sodinimo būdas davė galimybę pademonstruoti retus augalus, atvežtus iš kolonijų arba tik išvestas rūšis.


Anglų sodo stilius – peizažinis, romantiškas. Jo pagrindiniai bruožai – architektūriniai elementai, apipinti augalais ir angliški gėlynai. Šiam stiliui būdingi ir vijokliniai augalai. Jie apveja pavėsines, grotas, tiltelius.


Angliškame gėlyne dominuoja pelynai, veronikos, levandos, šalavijai. Galiniame plane anglai sodina pentinius ir rusmenes. Priekiniame – rasakilas, našlaitės ir raktažoles. Gėlynuose dar galima pamatyti gvazdikų, leukojų, neužmirštuolių,saulučių, fuksijų, pelargonijų. Spalvine prasme angliškas gėlynas griežtas: balta spalva derinama su avietine, violetine ir mėlyna. Pirmenybė atiduodama augalams su smulkiais lapais.


Fotolia nuotr.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis