Aplinka Vilniuje: ne taip, kaip visų

„Nenorėjome savo kieme įprasto ir pas kaimynus matomo vaizdo – pakraščiais išdėstytų gėlynų, o viduryje tuščios vejos. Svajojome apie ką nors įdomesnio! Dar norėjome čia sutalpinti viską: ir vaismedžius, ir vaiskrūmius, ir gėlynus, ir daržą, ir vaikų žaidimų zoną“ , – sako vienoje Vilniaus sodų bendrijoje esančio sklypo šeimininkė. Pasižiūrėkime, kaip kraštovaizdžio architektei Godai Čibiraitei-Characiejienei pavyko įgyvendinti tokį išties maksimalistinį projektą, nes teisybės dėlei būtina pridurti, kad plotas priešais namą užima vos porą arų.

Kraštovaizdžio architektė, planuodama geometrinę sodo struktūrą, rėmėsi dėsniu, kad mažame sklype lenktos linijos yra neefektyvios. Juo labiau kad reljefas čia neiškraipo tiesių linijų – jis tik tolydžio truputį žemėjantis, bet iš esmės yra beveik plokščias. Kadangi sklypo forma – taisyklingas stačiakampis, simetriškas namas taip pat įkomponuotas centre, optimalu buvo simetriškai sudėlioti ir sodo zonas. Tačiau tai būtų buvę nuobodu... Pasak Godos, visas įdomumas tas, kad proporcingai sukomponuotos stačiakampės lysvės ir gėlynai sklypo ribų atžvilgiu pasukti 45º laipsnių kampu. Kadangi įstrižos linijos ilgesnės nei statmenos, tai, priversdamos žvilgsnį krypti į šoną, jos praplečia erdvę.

Nors sode žvilgsnį ilgam prikausto gėlynai, kraštovaizdžio architektė nustebina pasakiusi, kad pradėjus projektuoti sklypą pirmiausia teko atsižvelgti į tai, kaip juda saulė, – kad būtų parinkta tinkama vieta daržui. Nes gėlės yra tik puošmena, o funkcionalumas – svarbiausia. Tiesa, kai Goda prieš dvejus metus ėmėsi darbo, daržas jau buvo pasodintas kiemo pakraštyje – ir matomas tiesiai pro valgomojo langus. Šviesos čia užteko, tad jis paliktas, kur buvo, tačiau priešais sukomponuoti jį tobulai pridengiantys vešlūs gėlynai.
Kitame sklypo kampe įrengta vaikų žaidimų zona – ji taip pat atskirta gėlynu, todėl mažiesiems čia smagu pasislėpti savo pasaulyje. Estetiškos medžio supynės išryškėja kaip vertikalus akcentas, suteikiantis kompozicijai „šarmo“.

Žurnalas "Mano namai"

Dažnai sode paliekama daug vietos vejai, todėl jis būna per tuščias. Kad taip nenutiktų ir būtų išlaikyta tūrių pusiausvyra, čia pasodinti dideli gėlynai. Jie ne tik paslepia daržą – prisėdus kiemo viduryje esančioje pievutėje pro gėles nematyti net aplinkinių kaimynų sklypų. Kaip matome, iš šio šono daržą slepia geltonlapės veislės ligustrų gyvatvorė – laikui bėgant ji dar šiek tiek ūgtelės. Šiuos augalus šeimininkams padovanojo tėvai, o geltona lapų spalva ir buvo tas išeities taškas, kuris padiktavo gėlynų spalvinės gamos sprendimą. Be abejonės, šių geltonlapių augalų spalva per ryški, kad į ją nebūtų atsižvelgta.

Žurnalas "Mano namai"

Spalvinės paletės intriga – raudonais žiedais pasipuošęs sidabražolės kerelis (Potentilla 'William Rollinson'). Gėlyno pakraštyje šiek tiek išsidraikęs jo siluetas suteikia „hipiškos“ dinamikos.

Žurnalas "Mano namai"

Originalus sprendimas
Sklypo erdvė vizualiai atrodo didesnė, nes šonu pasukti želdiniai pabrėžia ilgiausią liniją.

Žurnalas "Mano namai"

Aukštaūgiai išraiškingo silueto krapai puikiai atitinka gėlyno komponavimo principą ir gražiai dera su kraujažolėmis.

Sodo šeimininkė labai tiksliai žinojo, kokio gėlyno nori – nestandartinio ir etnografinio. Jai nereikėjo sodo „kaip pas visus“, kur auga tujos, kalninės pušelės, perimetras apsodintas kokiais nors lepiais augalais. Gėlynai turėjo būti tokie, kaip pas močiutę, apželdinti daugiamečiais augalais, kurie galėtų laisvai keroti ir į kurių gyvenimą reikėtų kištis minimaliai. „Tokie gal ne visiems patinka, bet kai aplinkui pas kaimynus įprasti dekoratyvūs gėlynai, „kitoniškas“ sodas išryškėja itin kontrastingai“ , – įsitikinusi sklypo šeimininkė.
Kraštovaizdžio architektė pataria atkreipti dėmesį – nors gėlynas margas, bet nėra per ryškus. Tokio efekto pasiekta pasirinkus kontrastingų spalvų paletę ir nenaudojant rožinės, kuri būtų disonuojanti. Vyrauja grynos geltonos spalvos ir įvairių jos atspalvių žiedai – kraujažolių, bobramunių, viendienių, rožių. Jie derinami su šviesesnių ir tamsesnių violetinių atspalvių gėlėmis – snapučiais, šalavijais, pentiniais, lubinais.


Projektuodama sklypą Goda siekė paneigti mitą, kad mažo kiemo negalima skaidyti jo viduryje sukomponuotais dideliais gėlynais. Ir sodinti juose reikia aukštaūgius augalus – šie sukuria didesnės erdvės įspūdį ir padeda išlaikyti tūrių pusiausvyrą.


Augalai gėlynuose susodinti įvertinant jų maksimalų ir brandų dydį, todėl jie daugiau neturėtų plisti, jau dabar yra dekoratyvūs ir išliks tokie dar ilgą laiką.


Etnografinio gėlyno idėją išryškina tradiciniai „kaimiški“ augalai – simboliai: bijūnai, viendienės, pentiniai, lelijos, rudbekijos.

Žurnalas "Mano namai"

Augalai parinkti taip, kad žydėtų kuo ilgiau: pavasarį skleidžiasi svogūninės gėlės, pirmoje vasaros pusėje žydi lubinai, vilkdalgiai, bijūnai, snapučiai. Vasaros brandą pasitinka kraujažolės, bobramuniai, pentiniai, viendienės ir netgi trys kereliai rožių – jos pernelyg nekrenta į akis, tik turi būti atidžiau prižiūrimos, kad gautų pakankamai erdvės. Vasaros pabaigoje žydi saulainės, kraujalakės, vėliau prisijungia astrai, rudbekijos, o sezono pabaigoje siūruojančios smilgos ir kitos varpinės žolės suteikia gėlynams tūrio ir dinamikos. Tarp gėlių ritmiškai įkomponuoti ir devyni rutulio formos buksmedžiai – dabar jų beveik nematyti, tačiau vėlyvą rudenį ir žiemą išryškėja visžaliai siluetai. Pasak sklypo šeimininkės, tik mitas, kad tokiam gėlynui reikia išskirtinės priežiūros.

Žurnalas "Mano namai"

Priešingai nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, ji nėra varginanti, nes vešlūs, tankiai susodinti augalai neleidžia želti piktžolėms, tad per metus užtenka jas nuravėti kokius keturis kartus. Žinoma, daugiausia darbo būna pavasarį, kai orams atšilus reikia viską gražiai nukarpyti. O vėliau pastangų reikia išties nedaug.


Vaiskrūmiai pasodinti racionaliai parinktoje vietoje – palei tvorą vaikų žaidimų zonoje, kad mažiesiems būtų kuo didesnė pagunda skanauti prinokusių uogų.


Kadangi sklype vietos tiek nedaug, kraštovaizdžio architektė parinko kolonines vaismedžių – slyvų, obelaičių – formas. Tik trešnėms palikta daugiau vietos: šie dideli medžiai – akcentai blizgiais kamienais ir dekoratyviais lapais – skirti išryškinti kompozicijos tūrį.


Sode auga valgomieji sausmedžiai, serbentai, agrastai, avietės, šilauogės – jų įvairovė skirta tam, kad būtų kuo ilgesnis uogų derėjimo laikas.

Nuotraukos – Augio Narmonto, Godos Characiejienės. Tekstas – Danguolės Kiškienės. Projekto autorė – kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė.

Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis