Tęsiame budistų tradiciją?
Keraminė statinaitę ar būgną primenanti kėdutė jaukiai prisitaiko interjere, suteikdama erdvei žaismingumo, spalvingumo ir faktūriškumo. Kad ji smagi ir funkcionali – akivaizdu, bet iš kur toks netikėtos formos daiktas atsirado?
Pasirodo, jis atkeliavo iš Kinijos, kur jau mažiausiai prieš tūkstantį metų tradiciškai buvo naudojamas kaip lauko baldas, tad ir dabar visame pasaulyje vadinamas kiniška sodo kėdute. Manoma, kad kadaise tokios kėdutės atsirado pratęsiant budistų tradiciją prisėdus ant kelmelio pasinerti į kontempliaciją. Darna tarp įvairių elementų pagrįstas budizmas turėjo įtakos jos formai – mat jis įkvėpimo sėmėsi iš gamtos, o „statinaitė“ primena medžio kelmą ar nugludintą akmenį. Po kurio laiko kėdutes tapo įprasta statyti vidiniame namų kieme, meistrai jas ėmė gaminti ne tik iš akmens ar medienos, bet taip pat iš glazūruotos keramikos ir net porceliano.
Gražūs daiktai greit įsikraustė ir į namus, juos dekoruodavo puošniais povų, drakonų, feniksų, lotosų ar bijūnų žiedų motyvais arba šeimos gyvenimo scenomis. Į Vakarus kėdutės imtos eksportuoti jau prieš tris šimtus metų, tačiau susidomėjimo sulaukė tik XX amžiaus viduryje, o ypač – pastaruoju metu.
Įdomu! Tęsiant tūkstantmečių tradiciją, kėdutės dekoruojamos apvalias vinutes primenančiais mažais iškilimais. Toks motyvas atkartoja būgnų apdailą: mediniai būgnai būdavo aptraukiami oda, viršuje bei apačioje prikalant ją vinutėmis.
Kur bus, ten pritaps
Dizaineriai įsitikinę, kad staiga plūstelėjusi populiarumo banga nulemta labai paprastos priežasties: lakoniškame neutralaus kolorito interjere kiniška kėdutė suspindi ryškia spalva ar ornamentais, akį traukia netikėta forma, blizgi glazūra ar metalo spindesys. Tiek mažai, tiek didelei erdvei ji suteikia ekspresijos ir egzotiško šarmo.
Tradicinė statinaitės forma yra gana neįprasta – ji nei apvali, nei stačiakampė, todėl ir derinti su kitais baldais kaip nors ypatingai nereikia. Kita vertus, dekoratyvaus aksesuaro formos įvairėja – tai gali būti paprasčiausias cilindras, atsirado ir statesnių kampų ar banguotų linijų.
Jei staliuko ar suoliuko spalvos dažniausiai yra nuosaikios – ruda, rusva, juoda, balta, tai maža kėdutė – visai kas kita, ji gali išsiskirti kaip ryškiaspalvis kontrastingas akcentas ar susieti kitus dekoratyvių aksesuarų atspalvius. Aukso, vario ar sidabro spalvos daiktams veržiantis į interjerus ir kiniška kėdutė prisitaikė prie šios tendencijos: tokia detalė saikingai ir drauge efektingai suteikia erdvei spindesio, ją paprasta įkomponuoti tai vienur, tai kitur – priklausomai nuo nuotaikos ar noro atnaujinti kurį nors namų kampą. Beje, pastatyti ją kaip dekoratyvų akcentą kampe, kuriame „kažko“ trūksta – pats tobuliausias sprendimas.
Apgalvota iki menkiausios detalės
Serviravimo staliukas šalia sofos, patogi vieta prisėsti prieškambaryje ar pasidėti rankinę, dar viena sėdimoji vieta susirinkus būriui svečių, galimybė laikyti rankšluosčius vonios kambaryje ar netgi prausimosi reikmenis dušo kabinoje, o gal pastatyti petunijų vazoną prie įėjimo durų lauke – kiniška kėdutė visur lengvai pritaikoma.
Tinkamas aukštis. Kad namuose galėtume jaustis smagiai ir patogiai, dizaineriai pataria prie kiekvieno krėslo ar sofos turėti savotišką „staliuką“ po ranka reikalingiems daiktams susidėti (tik koks perkrautas atrodytų interjeras, jei jie būtų standartinio dydžio...). Kiniškos kėdutės aukštis kaip tik toks, kur link tiesiasi ranka, siekianti paimti kavos puodelį.
Tinkamas dydis. Jaukioje poilsio zonoje du foteliai ar kėdės prašyte prašosi pastatomi vienas šalia kito. Erdvė tarp jų tampa tikru galvosūkiu ją dekoruojančiajam. Tuščios palikti negalima – foteliai atrodys vieniši ir ne vietoje, o staliukui įbrukti tarpas per mažas. Kiniška kėdutė tarsi specialiai sukurta šiai spragai užpildyti.
