Trumpa atviro išplanavimo erdvės istorija
Atviras išplanavimas gyvenamuosiuose būstuose yra gana nauja koncepcija. Iki 1950-tųjų metų buvo įprasta, kad kiekviena funkcinė namų erdvė turėjo savo atskirą kambarį (virtuvė buvo atskira, valgomasis buvo atskiras, svetainė buvo atskira ir t.t.).
Tik po Antrojo pasaulinio karo į bendros erdvės išplanavimą buvo pradėta žiūrėti kiek kitaip. Tai yra siejama su tuo, kad maisto gaminimas tapo socialesniu, netgi bendravimą skatinančiu užsiėmimu. Šeimos norėjo praleisti kuo daugiau laiko kartu, o atviro išplanavimo virtuvės, valgomojo ir svetainės erdvė leido tai padaryti.
Šie pokyčiai taip pat yra susiję ir su statybinių medžiagų tobulėjimu. Stipresnės ir kompaktiškesnės konstrukcinės sijos palengvino atviro išplanavimo erdvių kūrimą.
Atviro išplanavimo privalumai ir trūkumai
Privalumai:
* Atviro išplanavimo erdvėje yra daugiau šviesos, dėl to ji atrodo atviresnė bei lengvesnė.
* Paprastesnis judėjimo srautas tarp skirtingų funkcinių erdvių (nėra durų, kurias reikia atidaryti ir uždaryti).
* Yra skatinamas bendravimas, nes niekas negali pasislėpti už virtuvės ar svetainės durų.
* Kadangi atviras išplanavimas yra itin madingas, tai lemia padidėjusią namų vertę.
Trūkumai:
* Tokią erdvę yra sunkiau sušildyti bei atvėsinti.
* Nėra garso kontrolės tarp atskirų funkcinių zonų.
* Atviro išplanavimo erdvė paprastai kainuoja daugiau (kadangi nėra įprastų atraminių sienų, reikalingos brangesnės laminuotos sijos).
