Dizaino klasika: vėtrungė keičia kryptį

Sugalvota prieš keletą tūkstančių metų kaip prietaisas vėjo krypčiai nustatyti, dabar vėtrungė pati kardinaliai pakeitė kryptį – tapo dekoro elementu. Permainingu, išskirtiniu ir nuolat kupinu gyvybės.

Dėl gražumo

Kadangi meteorologų prognozėmis jau galime pasikliauti (kiek apskritai tai įmanoma...), vėtrungė paprastai atlieka tik estetinę funkciją. Tad nieko keista, kad dabar jai būdinga lakoniškesnė forma, santūresnis dekoras. Taip išsaugomas stiliaus vientisumas, mat silueto plastiškumą diktuoja moderni architektūra. Kita vertus, siluetas turėtų būti paprastas ir drauge išraiškingas dar ir todėl, kad iš tolo vėtrungę būtų nesunku įžiūrėti. O motyvai gali būti patys įvairiausi: pradedant paprasta vėliavėle, baigiant namo šeimininkams vertingą prasmę turinčiais simboliais. Judri ir permaininga vėtrungė, kurios rodyklė visada pasisuka į tą pusę, iš kurios pučia vėjas, turi savybę pakeisti erdvę, suteikti jai dinamiškumo. Net jei stogas ir neaukštas, nes, tarkim, vasarnamis nedidukas, vėtrungė visada išryškina išskirtinį individualumą.

Šiandien vėtrungės gaminamos iš įvairiausių medžiagų – tai gali būti net ir fanera ar plastikas, tačiau varinės ar plieninės vis dėlto išliko populiariausios. Jos dabar gaminamos ir iš tradicinio kalto metalo, ir iš lazeriu išpjaustytų lakštų.

O buvo taip...

Net ir tada, kai turėjo praktinę paskirtį, vėtrungės buvo puošnios: juk iškeliamos jos paprastai kuo aukščiau, ant namo stogo, stulpo ar laivo stiebo. Greičiausiai skirtingose pasaulio šalyse vėtrungės atsirado panašiu metu. Istorikų nuomone, seniausia yra Atėnuose, ji iškelta daugiau nei prieš du tūkstančius metų. Antikinėje Graikijoje ir Romoje vėtrungės keltos ant prabangių vilų. Vikingų laivai taip pat tvirtindavo mitines būtybes primenančius vėjarodžius, viduramžių Europoje vėtrungėmis pradėti puoši bažnyčių bokštai, pilių ir net prabangių namų stogai. Uostamiesčiuose pagal jų rodmenis gyventojai sužinodavo, kada užsuks pirklių laivai, kada patiems metas plaukti į jūrą. Iš pradžių vėtrungės tik rodė vėjo kryptį, vėliau meistrai skardos gabalą įsigudrino paversti meno kūriniu.

Tad nieko keista, kad vėtrungė tapo talismanu ir namų sergėtoja, taigi katinai ir laivai, raganos ir ereliai įgijo simbolinę prasmę. Ją išsaugojo daugelį šimtmečių, ir kiekviena figūrėlė turėjo savitą paskirtį. Japonijoje ir Kinijoje namus sergėjo universalusis drakonas, o vienas populiariausių Europoje – gaidys, laikomas akylumo simboliu. Jam priskiriamos magiškosios galios, jis atbaido blogio jėgas, vagis, įspėja apie negandas. Viktorijos epochoje laikotarpiu (XIX a.) Europoje netgi kūrėsi specialūs vėtrunges gaminantys cechai, nes pavieniai meistrai nepajėgė patenkinti poreikių.
Išraiškingas vėtrunges ant istorinių pastatų bokštų, stogų smailių paprastai vertiname kaip savotišką praėjusių epochų simbolį, o ant šiuolaikinių pastatų – kaip dekoro elementą. Kas gali tai susieti – galbūt nostalgija praėjusių laikų dvasiai?.. Visai smagu, kad Vilniuje, ant vieno Pilies gatvės namo stogo, vėl atsirado XVIII amžiuje čia buvusi vėtrungė, vaizduojanti arkangelą Mykolą, koja užmynusį nugalėtą Liuciferį. Ją prieš trejetą metų savo lėšomis atkūrė skulptorius Kęstutis Musteikis.

Praktiškas patarimas

Vėtrungę nebūtina iškelti ant stogo – ja galima dekoruoti vartų smailę, sodo sūpuokles, pavėsinę. Svarbiausia, kad jos dydis atitiktų statinio tūrį. Vėtrungė įspūdingai atrodys ir tamsiuoju paros metu, jei paeksperimentuosite su apšvietimu.

Lietuviško pamario krašto simbolis

Vienu iš gražiausių pamario krašto simbolių laikomos Kuršių Nerijoje meistrų gaminamos autentiško dizaino medinės vėtrungės. Kurėnų vėtrungėmis buvo žymimi ir puošiami marių pakrantėse gyvenančių žvejų laivai. Įdomu tai, kad tiksliai žinoma šių vėtrungių gimimo diena – 1844 m. birželio 26-oji, kai buvo paskelbtas valdžios įsakymas kiekvienam kaimui skirtingai ženklinti laivus, kad žvejybos prižiūrėtojai galėtų juos iš tolo atpažinti. Žvejai turėjo kurėno stiebo viršūnėje pritaisyti specialiai paženklintą vėtrungę: jos spalvos kontrastingos, kad ženklas būtų gerai matomas iš tolo. Beje, žvejai tuo visai nesidžiaugė, nes tapo sunkiau pažeidinėti draudimus... Kita vertus, ilgai plaukiodami mariose žvejai įgudo drožinėti vėtrunges, puošti jas ažūriniais elementais, todėl jos tapo tokios išgražintos ir dekoratyvios.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis