N. Vėliaus teigimu baltų pasaulis buvo orientuojamas pagal Pasaulio medžio įvaizdį. Lietuvių senojoje kulto tradicijoje medžiai ir miškai buvo tokie reikšmingi, kad net XX a. aptinkami etnografinėse dainose – obelėlė, grūšelė, liepelė ir t.t. Jie buvo vertinami, nes atitiko, buvo panašūs į mitologinį Gyvybės medį – šaknys (požemis), kamienas (žemė), viršūnės (dangus). Tai buvo ženklai, simbolizuojantys gyvybę, jaunystę, nemirtingumą ir išmintį. Medžiai išreiškė viską, kas archajiškam žmogus buvo realybė ir šventumas.
Labai svarbu suprasti, kas lietuviams buvo šventumas. Reikia pasakyti, kad kitų civilizacijų kontekste, jis nebuvo nei unikalus, nei išskirtinis. Tai buvo ypatingas patyrimas per „šventus“ daiktus išgyventi transcendenciją. Šiam reiškiniui religijotyrininkas M. Elijadė suteikė hierofanijos terminą, kuris įvardina, kad mums apsireiškia kažkas šventa.
Labai svarbu suprasti, kad daiktas, kuris tik rodo į „kažką“, savo substancijos nekeičia. Lietuviams šventi medžiai ir giraitės niekada nebuvo kulto objektai. Anot G. Beresnevičiaus, jie buvo tik žmonių ir dievų tarpininkai, mediatoriai, bendrystės priemonė. Todėl labai ryžtingai turėtumėm atmesti lietuviams primetamą „medžių garbinimo“ kultą.
Šventumas mūsų protėviams buvo toks svarbus, kad be jo realybė buvo beprasmė. Archajiška artimiausia aplinka buvo prisotinta šventenybių – piliakalniai, medžiai, žalčiai ir t.t. Tokiu būdu visas pasaulis, o ne atskiri jo fragmentai, buvo sakralūs.
Šiandien tokio vientiso pasaulėvaizdžio mes nebeturime. Moderniam žmogui būdinga fragmentacija – artimiausia aplinka supasaulietinta, desakralizuota, o prie šventų daiktų prisiliečiama bažnyčiose arba ekskursijose. Tuo tarpu ir moderniuose namuose žmogui reikalingi ženklai, per kuriuos jis galėtų išgyventi transcendenciją.
Tokiu šventenybės simboliu galėtų tapti kambariniai augalai, kurie turėtų medžio charakteristikas. Būdami panašūs į Gyvybės medį, mūsų pasąmonės gelmėse jie sužadintų mitologinę atmintį, primenančią Rojaus sodo laikus, kai realybė buvo prasminga ir tobula.
Šaltinis: www.valaviciute.lt
