Jeigu jūs, kaip ir mūsų pašnekovė, gimėte ir augote mieste, ir niekada savo gyvenime neravėjote daržo, nusiteikite, kad pagrindinius daržininkavimo principus teks susiformuoti patiems, o pirmieji daržininkavimo metai bus kupini pačių įvairiausių, tarp jų ir juoką keliančių patirčių. Tačiau kone kasdieniai nauji atradimai darže atneš ir daug džiaugsmo.
Smagiausia būnant daržininku mėgėju yra tai, kad neprivaloma vadovautis kokiomis nors taisyklėmis; kaip pats nuspręsi, taip ir bus. Tebūnie ir šie patarimai jums rekomendacijos, o ne pamokymai.
Pirmas klausimas, kurį sau turi užduoti pradedantysis daržininkas: kodėl aš tai darau? Jeigu jums tiesiog įdomu, norisi pabandyti pačiam kažką užsiauginti, valgyti savo triūso vaisius, tada ši veikla taps jūsų nauju pomėgiu, džiaugsmą teikiančiu hobiu. Kita vertus, jeigu būsimuoju derliumi planuojate maitintis artimiausią pusmetį, arba tai jums bus pragyvenimo šaltinis, geriau neeksperimentuoti ir užsirašyti į žemės ūkio mokyklą. Kitaip tariant, nuspręskite, ar daržininkausite mėgėjiškai, ar profesionaliai.
Suvokus savo tikslus, galima rinktis sau patrauklias strategijas: skaityti knygas, žurnalus, žiūrėti daržo tematikai skirtas laidas, kalbėtis su patyrusiais daržininkais – lėtai semtis žinių ir po truputį praktikuotis arba greitai ir ryžtingai visko mokytis.
Nuo ko pradėti:
- Pirmasis darbas – daržo vietos parinkimas ir jos paruošimas. Jums reikės trijų komponentų – lysvių, laistytuvo ir komposto. Su lysvėmis pirmaisiais metais nepersistenkite. 1–3 lysvių pradžiai visiškai pakanka – tegu tai būna jūsų mokymosi ir eksperimentų laukas.
- Nuspręskite, kokios bus jūsų lysvės. Tai iš esmės bus jūsų daržininkystės filosofija. Rinktis tikrai yra iš ko: pakeltos lysvės, gamtinės žemdirbystės lysvės, klasikinės kaimo lysvės (supurenta žemė su kojomis išmindytais tarpeliais), Jacobso R. Mittleiderio metodas ir t. t. Kiekviena šių filosofijų vadovaujasi tam tikromis nuostatomis dėl laistymo, tręšimo, purenimo, sodinimo, kultūrų kaimynystės, ravėjimo. Atsižvelgiant į pasirinktą filosofiją reikės ir daržininkauti: plėšti velėną, pūdyti žemę ją uždengus ar kalti lenteles.
Beje, nereikia manyti, kad pasirinkus vieną metodą, jo visąlaik reikės ir laikytis. Metodus galima keisti, ieškoti tinkamiausio būdo. Tarkime, pirmaisiais metais išbandžius gamtinės žemdirbystės lysves, kitąmet galite šiuos principus diegti toliau, bet lysves formuoti Mittleiderio sistema – t. y. daryti jas siauresnes ir aukštesnes.
Daržovių sėjos pradžiamokslis
- Nors pradedantiesiems daržininkams gali atrodyti, kad kuo daugiau patirties jie įgys, tuo įvairesnių ir daugiau kultūrų galės užsiauginti, iš tiesų yra priešingai. Kadangi daržininkystė yra fiziškai sunkus užsiėmimas, neverta eikvoti jėgų ir laiko neįprastoms daržovėms auginti.
- Geriausias patarimas būtų toks – sėkite tai, ką valgote kasdien. Pradėkite nuo daržovių, kurių pavyksta užsiauginti ir „pradinukams“, net ir esant prastai vasarai. Tai – ridikėliai, aguročiai, burokėliai, pupelės, svogūnai, česnakai.
- Galima pradėti daržininkauti nuo žemaūgių šparaginių pupelių. Jos praturtina dirvą azotu, tad kitais metais toje vietoje gerai derės ir visos kitos kultūros. Norint užsiauginti pupelių, nereikia užsiimti daiginimu ant palangių – pakanka pasodinti, palaistyti ir laukti derliaus.
- Norintiems išbandyti gamtinę žemdirbystę, lysves dengiant šiaudais, siūloma namie ant palangės sudaiginti aguročių sėklas, tada daigelį su keturiais lapais sodinti į žemę ir iki pirmojo lapelio uždengti šiaudais – jiems tokiuose pataluose labai patinka.
- Daržininkauti reikėtų pradėti nuo paprastų kultūrų, nes pavykus kažko užsiauginti, sustiprės pasitikėjimas savo jėgomis, o tai pradedančiajam daržininkui labai svarbu.
- Su kiekviena vasara žinių turėsite vis daugiau. Įvairiais kanalais gaunamą informaciją geriau „siurbti“ po truputį. Kaip knygoje „Down to Earth“ rašo garsus britų daržininkas Monty Donas, kuo ilgiau daržininkausite, tuo aiškiau suvoksite, kad žinote vis mažiau, nors patirtis didėja.
Svarbiausia sąlyga, kad jūsų daržas klestėtų – pasitikėti savo jėgomis ir mėgautis pačiu daržininkystės procesu. Pasitikėjimą augina įgytos žinios. Pirmaisiais metais stebiesi tuo, kokios įdomios sėklos, o ilgainiui imi suprasti daržovės rūšį iš kelių prasikalusių lapelių.
Labai naudinga ne tik skaityti „profesinę“ literatūrą ir žiūrėti televizijos laidas ar vaizdo įrašus internete, bet ir turėti daržininkavimo bičiulių. Geriausia, kad tai būtų labiau už jus patyrę daržininkai. Tokie žmonės paprastai mielai pasidalija pertekliniais daigais, keičiasi naudinga informacija ir konkrečiais patarimais. Daug informacijos galima gauti ir feisbuke. Galima prisijungti prie puslapių grupių, besispecializuojančių tam tikrose srityse, pavyzdžiui, kaip auginti pomidorus. Taip pat verta užsirašyti į daržininkystės pagrindų kursus – juose ne tik gausite žinių, bet ir susirasite bendraminčių.
Iš klaidų mokomės
- Klaidų darymas – gero daržininkavimo proceso dalis, tik žinoma, tuo atveju, kai iš jų pasimokoma. Kaip rašo pripažinti daržininkai, blogai yra metai iš metų kartoti tas pačias klaidas. Pavyzdžiui, jei jūsų balandžio viduryje pasėtos agurkų sėklos nesudygo, kitais metais sėkite jas vėliau. Jei moliūgas porą metų iš eilės neauga numatytoje vietoje, tai gal neverta jo ten sodinti ir trečiaisiais metais?
- Daržininkauti geriausia vadovautis nuojauta, širdimi. Niekas už jus nenuspręs, kodėl kai kurie pasodinti daigeliai nupiepę. Tik ilgai į juos žiūrėdami suvoksite, ar jiems trūksta vandens, ar per karšta, o gal yra kitų priežasčių. Intuityvi daržininkystė – taip pat gana rimta filosofija.
- Kad suklydote, suprasite tik išvydę galutinį rezultatą: kai jūsų pasodintos daržovės nesudygs, neaugs, supus ar sudžius. Todėl to net nereikėtų vadinti klaidomis – į nesėkmes žvelkite paprasčiausiai kaip į patirties trūkumą arba, dar geriau, kaip į asmeninę daržininkystės mokyklą.
