Doc.dr. Vigita Vėbraitė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė:
„Bendroji nuosavybė gali būti bendroji jungtinė, kai konkrečios dalys savininkų nenustatytos (dažniausiai tai po santuokos sudarymo įgyti nekilnojamieji daiktai), ir bendroji dalinė, kai dalys – nustatytos. Kol turtas nėra atidalytas ar padalintas, santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas. Pirmiausia, visada reikia visų savininkų sutikimo arba jie turi pirmenybę parduodamą daiktų dalį įsigyti.
Pagal LR Civilinio kodekso 4.79 straipsnį dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos ir jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.
Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.
Kai sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai apie jį sužino. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Tokiu atveju nekilnojamojo turto perleidimo sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu per vienerius metus nuo tos dienos, kai kitas sutuoktinis sužinojo apie tokį sandorį.“
Andriejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas:
„Kalbant apie žemės sklypus, dažnai būna taip, kad iš tėvų ar senelių paveldėta žemė atitenka šeimos nariams ne kiekvienam po dalį atskirai, o kaip bendra nuosavybė.
Norint nupirkti tokią žemę, kyla tam tikrų keblumų. Pavyzdžiui, ji prieš tai turėtų būti atidalijama, kad kiekvienas iš bendrasavininkių gautų po atskirą sklypą. Žemė gali būti nuperkama iš vieno savininko, bet, kai yra žemės bendrasavininkis, kyla klausimas, o kur tiksliai ta tavo dalis? Sakykime, 30 ha žemės atiteko trims šeimos nariams, o tu pirkai tik iš Petro, tai kas kam tiksliai priklauso?
Kyla nesusipratimų ir deklaruojant žemę: pavyzdžiui, vienas šeimos narys jau būna deklaravęs visą plotą, o, atsiradus naujam bendrasavininkiui, norinčiam tinkamai ūkininkauti, sutvarkyti visus formalumus ir atskirai deklaruoti savo žemės dalį, tai susikerta.
Daug nesusipratimų nebūna, bet kartas nuo karto pasitaiko. Štai, viena pažįstama ūkininkė iš Alytaus skundėsi, kad nusipirko žemės sklypą, jį deklaravo, o pasirodo, kitas asmuo, kaip bendrasavininkis, jau buvo deklaravęs visą tą plotą. Buvo painiavos, kol iki galo paaiškėjo, kas, kur ir kam tenka.
Apskritai pagal šiandieninę tvarką pirmiausia teisę pirkti turi bendrasavininkis. Tai logiška. Tarkim, yra trys šeimos nariai, iš kurių vienas nori ūkininkauti, o kiti – ne. Geriau, kad bendras jų plotas nebūtų išmėtytas gabaliukais, o atitektų vienam.
Kitas dalykas – pirmenybę turi ir tą žemę nuomavęs, dirbęs ūkininkas, toliau su pasiūlymu kreipiamasi į greta dirbantį ūkininką, kurio žemė ribojasi su parduodamu sklypu. Žinoma, tai nereiškia, kad tik jam reikia parduoti – tiesiog būtina pasiūlyti anksčiau nei likusiems. Jei kažkas kitas siūlo kur kas didesnę kainą ir greta ūkininkavęs ūkininkas negali konkuruoti, aišku, žemė atiteks galinčiam mokėti daugiau.“
