Žingsnis po žingsnio: pirtis gyvenamajame būste

Pirtis nuo senų laikų žinoma, kaip kūno ir dvasios atgaivos šaltinis. Ši tradicija gyvuoja ir iki mūsų dienų, nes pirties teikiama nauda ir malonumas yra nenuginčijami. Šaltą ir niūrų žiemos vakarą pasikaitinti ir atsipalaiduoti pirtelėje neatsisakytų daugelis, o įsivaizduokite, jei turėtumėte galimybę pirtelės malonumais mėgautis kada tik panorėję ir tam nebūtina turėti sodybą ar draugų su sodyba. Šiuolaikinės technologijos leidžia įsirengti pirtį ne tik nuosavame gyvenamajame name, bet ir daugiabučio namo bute.

Pirmiausia daugeliui, matyt, kyla klausimas – ar teisiškai tai įmanoma padaryti? Ar nereikalingi statybos leidimai, kaimynų sutikimai ir pan.? Reikėtų pabrėžti, kad pirties įrengimui galioja tos pačios taisyklės ir normatyvai, kaip ir bet kurioms kitoms naujoms patalpos, tai reiškia, kad, jeigu ketinant įsirengti pirtį atliekami paprastojo remonto darbai, aprašyti statybos techniniame reglamente „Statinio statybos rūšys“, statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas.

Shutterstock nuotr.

Kita vertus, jeigu, projektuodami pirtį bute ar name, vykdysite kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos darbus, t.y. bus griaunamos ar kaip kitaip keičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos, teks pasirūpinti visais atitinkamais dokumentais – projektu, kaimynų sutikimais, statybos leidimu. Įsirengus pirtį, teisės aktų nustatyta tvarka turės būti atlikta ir pripažinimo tinkamu naudoti procedūra. Bet kuriuo atveju, šios teisinės procedūros yra sugalvotos ne veltui – jų laikantis būsite garantuoti, kad įsirengsite kokybišką ir saugią pirtį, kurios veikimas neturės neigiamos įtakos nei jums, nei aplinkiniams. Tačiau net ir tais atvejais, kuomet statybos leidimo nereikalaujama, statytojas neturėtų per daug atsipalaiduoti ir vykdyti darbus atmestinai. Pirtis yra specifinė patalpa, turinti užtikrinti ne tik ja besinaudojančių žmonių saugumą, bet ir kokybiškas „pirtinimosi“ sąlygas, todėl privalu žinoti esminius pirties įrengimo principus.

Shutterstock nuotr.

Atsižvelgiant į temperatūrą ir drėgmę, kaitinimosi patalpos skirstomos į:

– Sauso karšto oro (80-100°C, santykinė oro drėgmė iki 30%);
– Garinė (50-80°C, 30-75%);
– Drėgnoji (40-50°C, 60-100%);
–Infraraudonųjų spindulių (40-60° C, 30-60%). Jos veikimo principas – žmogaus kūno audinių šildymas infraraudonaisiais spinduliais.

Pirtis nėra vien tik kaitinimosi patalpa, bendrą pirties komplektą sudaro priepirtis, dušas, tualetas, poilsio kambarys. Turint daugiau erdvės, galima įrengti baseiną, nedidelę virtuvę su baru.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Optimalus pirties (garinimosi patalpos) dydis yra 4-4,5 kv.m ploto arba 8-10 kub. m tūrio. Didesnė pirtis yra neekonomiška, ją įkaitinti reikalingos didesnės kuro (malkų, elektros) sąnaudos, didelių pirčių įranga yra gerokai brangesnė, jos yra inertiškesnės, tai reiškia, kad jose temperatūra ir drėgmė keičiasi lėčiau negu mažesnio ploto pirtyse.

Pirties aukštį reikėtų numatyti 2,2-2,3 m. Net ir pačioje mažiausioje pirtelėje turėtų tilpti dviejų aukštų pirties suolai (plautai), ant kurių galima būtų laisvai atsigulti. Pirtininkai rekomenduoja įsirengti trijų aukštų gultus, kurie išdėstomi pakopomis kas 40 cm. Tarp viršutinio gulto ir lubų turi būti išlaikytas bent 1,1 m atstumas, kad būtų patogu nuo jo nulipti. Plauto plotį reikėtų numatyti ne mažesnį kaip 60 cm, kad atsigulus būtų kur padėti rankas. Projektuojant priepirtį, orientacinis jo dydis turėtų būti dvigubai didesnis negu kaitinimosi patalpa.

Shutterstock nuotr.

Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai sutinkamos malkomis kūrenamos pirtelės, kuriose krosnelės būna su vidine arba išorine pakura, įrengiama priepirtyje. Butuose pirtelės gali būti šildomos tik elektrinėmis krosnelėmis. Pastarosios turi būti pagamintos gamykloje bei aprūpintos automatiniu srovės išjungikliu, kai krosnis įkaista iki 130°C arba kai ji veikia 8 valandas be pertraukos. Krosnis turi turėti įrangą, atjungiančią ją nuo elektros tinklo, be to, elektrinė krosnelė turi būti įžeminta. Pirtyje yra didžiausias pavojus kilti gaisrui, todėl gyvenamajame būste privalo būti įrengta gaisrinė signalizacija. Jeigu pirtis įrengiama gyvenamajame name, tai pirties atitvaros turi būti iš padidinto atsparumo ugniai medžiagų: perdanga turi atitikti REI 45 ugniai atsparumo klasę, vidinės pertvaros ir durys – REI 30. Kitaip tariant, kilus gaisrui, perdanga 45 min turi atlaikyti gaisro apkrovą – nesugriūti ir nepraleisti karščio ir dūmų į kitas patalpas. Daugiabučių namų rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose draudžiama įrengti bet kokią pirtį. Vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo rūsyje įrengti pirtį galima, tiesiog reikėtų numatyti papildomą evakuacinį išėjimą, jeigu iki esamo išėjimo yra didesnis nei 15 m atstumas.

Vienas iš svarbiausių geros pirties elementų yra ventiliacija. Ji gali būti tiek natūrali, tiek mechaninė. Projektuojant natūralią vėdinimo sistemą, turi būti numatomos oro padavimo ir šalinimo angos. Oro padavimo anga gali būti po kaitinimosi patalpos durimis, palei grindis ar virš krosnies. Oro šalinimo anga neturi būti toje pačioje pusėje kaip ir oro padavimas, rekomenduojama ją įrengti 30 cm žemiau lubų arba po apatiniais gultais. Svarbu atminti, kad kaitinimosi patalpos oro šalinimo angą draudžiama išvesti į kitas pirties patalpas ar bendrą pastato ventiliacijos kanalą.

Pirtis turėtų būti projektuojama taip, kad jos atitvaros patikimai atskirtų ją nuo kitų buto patalpų šilumos ir drėgmės režimo ir jo nepablogintų. Pirties sienos apkalamos mediniu karkasu, kurio tarpai užpildomi ne mažesniu kaip 5 cm storio akmens vatos sluoksniu. Apšiltinta siena dengiama aliuminio folija, kurios paskirtis atspindėti karštį į patalpos vidų. Galų gale sienų ir lubų paviršius apkalamas dailylentėmis, tarp kurių ir folijos paliekamas tarpas orui cirkuliuoti. Dailylentes rekomenduojama kalti horizontaliai, taip drėgmė kapiliarais nekils į viršų, o patalpa atrodys vizualiai platesnė. Mūsų krašte pirties apdailai naudojama lapuočių mediena (liepa, juodalksnis, drebulė), Suomijoje – šiaurinė eglė, kuri neturi sakų maišelių. Nepamirškite pirtyje įrengti vandens nutekėjimo sistemos.

Shutterstock nuotr.

Butuose, kuriuose vietos įsirengti tradicinę pirtelę nėra, galima pasinaudoti alternatyva įsigyjant pirties kabiną. Ji dažniausiai statoma vonios kambaryje, o taupant vietą, yra galimybė pirties kabiną sujungti su dušine.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Garinimosi patalpoje rekomenduojamas neryškus dirbtinis apšvietimas, todėl šviestuvai dažnai pridengiami specialiais gaubtais arba šviesos šaltinis nukreipiamas į grindis. Jie turi būti atsparūs karščiui ir drėgmei.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock nuotr.

Pirties patalpose rekomenduojama įrengti langus.

Shutterstock nuotr.

Shutterstock

Shutterstock

Saugumo sumetimais durys į kaitinimosi patalpą turėtų būti su langeliu arba stiklinės, jos turi atsidaryti į išorę arba būti švaistinės. Durys negali būti su užraktu, o varčia – neįstrigti durų staktoje dėl temperatūros ir drėgmės poveikio.

Shutterstock nuotr.

Kad įdėtas darbas nenueitų veltui dėl žinių stokos ar neteisingų sprendimų, visada rekomenduojama pasitarti su specialistais. Viską atlikus teisingai, rezultatas tikrai nenuvils ir savo gyvenamajame būste galėsite mėgautis mažyte šilumos oaze. Tai puiki prevencinė priemonė ne tik stresui ir nuovargiui mažinti, bet ir peršalimo ligoms gydyti. Pirtis neabejotinai taps jūsų gyvenimo būdu, vienu iš dienos ritualų po sunkių ir įtemptų dienos darbų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis