Dažniausios klaidos, kurias darome genėdami obelis

Tik nereikia vartyti akių - nors genėjimas atrodo visiškai elementarus veiksmas, patyrę sodininkai žino, kad nemokšiškai genint, medeliui galima smarkiai pakenkti. Tačiau obelis auginame tam, kad išmoktume kažką naujo. Kad nereikėtų mokytis iš savo klaidų, supažindiname su obelų genėjimu.

Obelų genėjimas

Dabar pats tinkamiausias laikas, kovo – balandžio mėn. genėti sode vaismedžius ir vaiskrūmius.

Pasak dr. (HP) Noberto Uselio, LAMMC SDI sodininkystės technologijų skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo, labai svarbu kasmet vaismedžius taisyklingai išgenėti, kad vaisiai būtų pakankamai apšviesti saulės, išaugtų kokybiški, gerai nusispalvinę, būdingos formos, sukauptų pakankamai maisto medžiagų. Sodo augalų genėjimas ir formavimas trunka ištisus metus.

Laikantis genėjimo rekomendacijų, sodo derlių galima padidinti 2-5 kartus, todėl akivaizdu, kaip svarbu genint nepadaryti augalui žalos.

Genėjimo tikslai. Pasak dr. (HP) N. Uselio, genint vaismedžius, būtina suformuoti tvirtą vaismedžio vainiką, leidžiantį išlaikyti gausų vaisių derlių, ir tuo pačiu erdvų, pagerinant šviesos sąlygas vainike esančioms šakelėms, kad susidarytų optimalios sąlygos ne tik vaisių augimui, nusispalvinimui, bet ir žiedinių pumpurų formavimuisi ateinančių metų derliui, o tuo pačiu reguliuoti vaismedžio augimo ir derėjimo pusiausvyrą priklausomai nuo vaismedžio amžiaus (laikotarpio).

Visų sodininkų pagrindinis uždavinys – kad kuo anksčiau obelys pradėtų derėti ir kuo ilgiau jos derėtų, t.y. prailginant derėjimo laiką. Kad pavyktų tai sėkmingai įgyvendinti, sodininkų mėgėjų soduose rekomenduojama sodinti tinkamas pagal augumą obelų veisles, pasirinkti optimaliausius jų genėjimo ir formavimo būdus bei laiką.

Genėjimo būdai. Obelų genėjimo būdai yra trumpinamasis (atjauninamasis) genėjimas, kuris taikomas ir senstant vaismedžiams bei retinamasis genėjimas.

Genėjimo laikas. Dr. (HP) N. Uselio teigimu, norint gauti kokybiškus vaisius ir gražiai suformuoti obelų vaismedžius, juos genėti reikėtų 3 kartus per metus: pirmasis vaismedžių genėjimas – vaismedžių ramybės metu ir prasidėjus vegetacijai (t. y. žiemą ir pavasarį iki obelų žydėjimo pabaigos), antrasis – prasidėjus vegetacijai – intensyvaus obelų augimo metu vasaros pradžioje ir viduryje, ir trečiasis – vasaros genėjimas, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, tai yra 3-4 savaitės iki obuolių skynimo, tai vadinamasis vasaros genėjimas.

„Pirmiausia genime obelis ir kriaušes, o paskui – kaulavaisius, nes jie jautresni šalčiui. Jei ištvermingesnes obelų veisles genime anksčiau, vasario mėn., tai šiuos darbus reikia atlikti esant ne žemesnei kaip -10 laipsnių temepratūrai. Genėjimo žaizdas tuoj pat reikia užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais. Pavasarį pagrindinio genėjimo metu, išgenimos sumedėjusios vaismedžio šakos ir šakutės. Pavasarinis genėjimas visada skatina vešlumą, medienos augimą, o vasarinis (birželį – liepą) genėjimas (išpjovus vilkūglius) – pagerina vainiko apšviestumą ir skatina gausesnį vaismedžio derėjimą.

Jaunas obelų sodas

Pirmieji metai. Pasak Česlovo Paulausko, LAMMC SDI sodininkystės skyriaus vedėjo, genėti pradedama pirmaisiais auginimo sode metais. Pavasarį, kovo – balandžio mėnesiais, genimos praėjusių metų rudenį (prieš sprogstant pumpurams) ir šių metų pavasarį tik ką pasodintos obelaitės.

Įsigijus vienmetį neišsišakujusį obelaitės sodinuką (lyg rykštelė), kad pradėtų šakotis, būtina pritrumpinti viršūnę 0,9-1 m aukštyje (nuo žemės paviršiaus). Sekatoriumi kerpama 5 mm virš pumpuro, daromas įstrižas pjūvis. Jeigu 0,9-1 m aukštyje yra darbar kelios šakelės, visas jas reikia nukirpti, o paskui ir per vasarą šalinti, kad kamienas būtų švarus, per žemai neaugtų nereikalingos šakos. Viršuje (30 cm dalyje virš 0,7 m aukščio kamieno) paliekami 5-6 pumpurai – iš jų išaugs viršūnė ir skeletinės šakos, o paskui reikia nuvalyti kamieną iki 0,7 m nuo dirvos paviršiaus, kamienas turi likti be šakelių. Tą darbą reikia kartoti ir vasarą.

Vaismedžius, įsigytus su silpnesnėmis šaknimis, reikia labiau nugenėti. Genint siekiama atstatyti pusiausvyrą tarp šaknų ir antžeminės dalies. Sodinukų su blogomis šaknimis geriau nereiktų iš viso pirkti, reikia rinktis sodinukus tik su gausia ir sveika šaknų sistema.

Pasodinus dvimečius, jau išsišakojusius sodinukus, pirmiausia (jei reikia) nupjaunama šaka – viršūnės konkurentas – obelaitė negali augti su 2 viršūnėmis. Jei viršūnė augi, ją reikia pakirpti.

Kad sodinukas greičiau prigytų ir vėliau paskatintumėme vešlesnį augimą, būtina patrumpinti šoninių šakelių viršūnėles, paliekant pumpurą apačioje. Ta kryptimi paskui augs šakelė. Jeigu šakelės nedidelės, trumpinti nereikia. Jei šakos bus 50 proc. kamienėlio storio ir storesnės, jas reikia pašalinti. Dažniausiai paliekamos 4-6 šakelės, priklausomai nuo pasirenkamos vainiko formos. Šonines šakeles, jei jos auga smailiu kampu, patartina atlankstyti į šonus stačiu kampu (ant šakučių kabinami svareliai) arba šakelės pririšamos virvele prie įkastų kuolelių ar kamieno.

Sodininkams mėgėjams patartina nugenėtas šakas išlenkti į šonus ir pririšti virvute prie apatinių šakų, liemens ar į žemę įkaltų kuolų. Jos silpniau auga, greičiau suformuoja žiedinius pumpurus ir anksčiau pradeda derėti.

Antrieji metai. „Kad pradėtų anksčiau derėti, antrais sode augimo metais obelaitės genimos labai mažai arba visai negenimos, - paaiškino Č. Paulauskas. - Reikia išpjauti iš pagrindo silpnas ir besistiebiančias aukštyn, t. y. išaugusias iš kamieno smailiu kampu. Paliekamos 3-5 artimiausiai horizontaliai padėčiai esančios šakos. Jos trumpinamos šalinant viršūnes su 3-4 pumpurais taip, kad žemiau kirpimo vietos pasilikęs pumpuras būtų žemutinėje arba išorinėje, t. y. stiebui priešingoje pusėje. Jeigu paliekama šakų, išaugusių smailiu kampu nuo stiebo, jos atlenkiamos žemyn ir pririšamos prie žemėn įkaltų kuoliukų, atremiamos atramėlėmis arba nusveriamos svareliais“.

Anot Česlovo Paulausko, LAMMC SDI vaismedžių medelyno vedėjo, kriaušių genėjimas kaip ir obelų. Pavasarį abrikosų, persikų ir kitų kaulavaisių išpjaunamos sausos, pažeistos, ligotos, šakos, kurios trinasi viena į kitą. Tuomet atsiras geresnės šviesos sąlygos, geriau nusispalvins ir bus skanesni vaisiai. Daug genėti nereikia. Daugiau nugenėjus, mažiau žydės ir silpniau derės. Kaulavaisių žaizdos geriau gyja, mažiau pažeidžiamos žievės ir medienos ligų, kai geninima po derliaus nuėmimo. Todėl vyšnias, trešnes, ankstyvas slyvų veisles, abrikosus ir persikus geriausia genėti vasarą, nuskynus jų derlių, liepos mėnesį arba vėliausiai – rugpjūčio antroje pusėje. Tačiau nenugenėjus praeitą vasarą, tuomet reikia genėti balandžio mėn. prieš pumpurų sprogimą.

Vaismedžių genėjimo įrankiai ir priemonės. „Reikia turėti aštrius genėjimo pjūklus storoms šakoms (geru pjūklu nupjautų šakų žaizdos būna lygios lyg nuobliuotos), tvirtas, aštrias žirkles (sekatorius) plonoms šakoms, kad nukirptų lygiai, o ne „glemžtų“ šakeles (gerų žirklių ašmenys būna nuimami, o nuėmus lengva tinkamai pagaląsti), - sakė dr. (HP) N. Uselis. - Įrankiai turi būti švarūs ir dezinfekuoti (nuplauti galima vandeniu, o dezinfekuoti – 70 proc. spiritu arba organiniais tirpikliais). Žaizdoms užtepti tinka aliejiniai arba aliejiniai dažai sumaišyti su fungicidais, sodo tepalas. Žaizdas užtepti būtina tą pačią dieną po genėjimo“.


Genėjimo būdai. Obelų genėjimo būdai yra trumpinamasis (atjauninamasis) genėjimas, kuris taikomas ir senstant vaismedžiams bei retinamasis genėjimas.

Sodininkystės specialistas dr. (HP) N. Uselis teigė, kad pastaraisiais metais žemaūgiuose ar pusiau žemaūgiuose soduose dažniausiai formuojami įvairios modifikacijos verpstės formos obelų vainikai.

Paprastosios verpstės formos vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 0,7 m nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o kylant liemeniu į viršų, šakos formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios arba atlenktos horizontaliai, nes kai kampas smailas, jos dažniausiai išlūžta, atplyšta. Geriausias suaugimo kampas yra status - 90 o kampas. Šios formos vaismedžiai primena eglutę. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti 2,5 m aukščio. Paprastosios verpstės formos vainikais dažniausiai formuojami rečiau augantys pusiau žemaūgiai ir žemaūgiai vaismedžiai. Suformuoto vaismedžio apatinė vainiko dalis būna 2 m, vidurinė – 1,5 m, viršutinė – 0,5 m pločio.

Vaismedžių vainikų formos priklausomai nuo sodinimo schemos. Paprastosios verpstės formos vainikai, auginant obelis 3,5-4×2,0-1,25 m atstumais, į vieną hektarą sodinama 1 250-2 300 vaismedžių; laibosios verpstės vainikai, auginant 3,5-4×1,0-0,85 m atstumais (2 500-3 400 vaism./ha); superverpstės vainikai, auginant 3,5-4×0,75-0,50 m atstumais (3 300-5 700 vaism./ha).

Obelų veislės atsparios rauplėms ir ištvermingos žiemą su vidutinio augumo M 26, žemaūgiais, pav.: su P 60 – atspariu šalčiui poskiepiu ir kt. poskiepiais, tinkamos auginti sodininkų mėgėjų soduose: žieminės – ‘Rubinola‘, ‘Aldas‘, ‘Skaistis‘, ‘Alva‘, ‘Šampion‘, ‘Gloster‘, ‘Red Kroft‘, ‘Rubin‘, ‘Florina‘, rudeninės: ‘Katia‘, ‘Prima‘, ‘Rudenis‘, ‘Auksis‘, ‘Štaris‘ (pastarosios 2 vėlyvos rudeninės), vasarinės : ‘Popierinis‘, ‘Avenarijus‘, ‘Konfetnoje‘ (pastarosios 2 saldinės). Obelys išauga iki 2,5 m aukščio, formuojamos laibosios ar paprastosios verpstės formomis.

Neaugių ir vidutiniškai augių obelų formavimas ir genėjimas. Dabar plinta neaugios ir vidutiniškai augios obelys, kurios užaugina daug vidutinio ilgio lanksčių ūglių, o šakos iš liemens dažnai auga beveik horizontaliai. Šiai grupei priklauso ‘Šampion‘, ‘Rubinola‘, ‘Red Kroft‘, ‘Florina‘ ir kt. veislės. Minėtų veislių obelys dažnai formuoja tankius vainikus, užaugina daug trumpų metūglių, kurie kitais metais gausiai dera. Didesnioji šių veislių obelų šakų dalis auga beveik horizontaliai, todėl jaunoms obelims lankstant šakas lengviau suformuoti apatinius vainikus. Senesnėms obelims šakų lankstyti dažniausiai nereikia, nes jų priauga per daug, todėl visada galima išgenėti stiprias, aukštyn augančias ir palikti tik horizontalias arba net žemyn svyrančias šakas. Šių veislių obelims nei jaunų, nei derančių ūglių trumpinti nereikia, kitaip dar gausiau šakosis.

Derantiems vaismedžiams, be trumpinamojo (atjauninamojo) genėjimo, kai išpjaunamos senos arba stiprios aukštyn augančios šakos (ypač vainiko viršutinėje dalyje), genimi dar ir vainikai kurie dažnai būna per tankūs, jų vidus prastai apšviestas. Šviesinamojo genėjimo metu išgenimos nors ir jaunos, bet viena kitai pavėsį sudarančios šakutės. Be to, šio tipo obelims būtina praretinti ūglius ne tik liemens bet ir šakų viršūnėse, išgenėti stipresnius, tarp savęs konkuruojančius ūglius.

Labai augių obelų su aukštyn augančiais ūgliais formavimas ir genėjimas. Dauguma labai augių obelų (žieminių: ‘Alva‘, ‘Gloster‘, ‘Aldas‘, ‘Skaistis‘, rudeninių: ‘Katia‘, ‘Prima‘, ‘Rudenis‘, ‘Auksis‘, ‘Štaris‘ ir vasarinių: ‘Popierinis‘, ‘Avenarijus‘, ‘Konfetnoje‘) augina stiprius, aukštyn augančius ūglius. Šio tipo obelims jau pirmaisiais metais kuo greičiau jauni, 8-10 cm ūgliai nukreipiami horizontaliai, kad kuo anksčiau su liemeniu sudarytų statų kampą.

Suformuotiems vaismedžiams išpjaunamos senesnės, storesnės, ypač viršutinėse vainikų dalyse aukštyn augančios šakos. Nugenėjus lieka jaunesnės, plonesnės ir horizontalios ar žemyn svyrančios šakos. Šioms obelims vainikų prašviesinti nereikia. Jeigu vainikai per reti, jo viduryje atlenkiami keli ūgliai ne horizontaliai, o žemyn, kad jie mažiau augtų, o formuotų daugiau vaisinių šakučių.

Obelų derančiomis ūglių viršūnėmis formavimas ir genėjimas. ‘Rubin‘ obelys turi svyrančias šakas, nutįsusias, greitai nuplinkančiais pagrindais šakas. Jų vaisiai auga ūglių galuose. Formuojant tokius vaismedžius, svarbu ne tik laiku atlenkti ūglius horizontaliai, bet atlenktus metūglius pavasarį šiek tiek patrumpinti, kad jie imtų šakotis. Be to, šių veislių obelis galima priversti daugiau šakotis ir suformuoti daugiau vaisinių šakučių pinciruojant ūglius vasaros pirmoje pusėje. Genint rugpjūčio mėnesį, išpjaunami tik tie stiprūs ūgliai, kurie auga tiesiai į viršų, nesišakoja ir nekrauna žiedinių pumpurų. Taip suformuotų vaismedžių vainikuose vyrauja trumposios horizontaliosios šakos su daug vaisinių šakučių. Jie genimi kaip ir visi, tik kruopščiau išpjaunamos žemyn augančios, nutįsusios senesnės šakos, ant kurių būna mažiau spalvotų, prastesnės kokybės vaisių.

Pasak dr. (HP) Noberto Uselio, LAMMC SDI sodininkystės technologijų skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo, tinkamai išgenėjus vaismedžius, galima atgaivinti seną obelų sodą. Lietuvoje, ypač didesniuose ir senesniuose soduose, obelys pradedamos genėti žiemos vasario mėn. arba kovo pradžioje, kai oro temperatūra genėjimo metu būna ne žemesnė kaip 10 ºC šalčio, diena saulėta, kai medžių žievė sausa. Nepatartina genėti, kai medžiai yra šlapi. Iš pradžių genimos žiemą ištvermingiausių veislių aukštaūgės (ant sėklinių poskiepių) obelys: ‘Paprastasis antaninis‘, ‘Bogatyr‘, ‘Beržininkų ananasinis‘, ‘Auksis‘, ‘Paprastasis alyvinis‘,‘Popierinis‘, ‘Lietuvos pepinas‘, ‘Koštelė‘, ‘Rudens dryžuotasis‘ ir kt. Mažiau ištvermingų veislių obelis, o taip pat kriaušių vaismedžius geriau genėti po didesnių šalčių, kovo – balandžio mėnesiais.

Prieš pradedant genėti vaismedžius, pirmiausia būtina apžiūrėti kiekvieną obelį iš visų pusių, įvertinti vaismedžio būklę – kas blogai, ir pabandyti įsivaizduoti, kaip jis turėtų atrodyti po genėjimo ir paskui kiekvieną obelį genėti individualiai.

Genint vidutinio amžiaus ir senas neprižiūrėtas obelis būtina atjauninti jas žeminant ir šviesinant vainikus. Šie vaismedžiai žeminami nuo trečdalio iki pusės ar net daugiau. Nelygu jų aukštis ir tinkamai išsidėsčiusios šakos, viršūnės pašalinamos 1,8-2,5 m aukštyje, su daugybe stipriai augančių šakų pašalinama virš gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos. Pašalinus viršūnę dažniausiai lieka daug ir įvairaus storio šakų, tad pašalinamos kelios tokios šakos, paliekant smulkesnes ir jaunesnes. Pirmiausiai pašalinamos netinkamoje vietoje ir aukštyn augančios šakos. Jeigu vaismedžiai tarp eilių auga per tankiai, tarpueilių kryptimi išaugusios šakos išpjaunamos ir taip susiaurinamas vainikas.

Likusių šakų viršūnės taip pat esti per aukštai, todėl jos pjaunamos virš gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos, augančios į vainiko išorę.

Jeigu po genėjimo per daug stambių šakų lieka eilių kryptimi, jos taip pat praretinamos, o likusios ištįsusios arba per ilgos ar perdaug nusvirusios patrumpinamos. Šakos trumpinamos 0,5-1 m daugiau nei numatytoje vainiko vietoje – augs naujos produktyvios šakutės. Per vienus metus taip išretinus ir patrumpinus viršūnes ir stambiąsias šakas, suaktyvėja vaismedžių augimas, todėl smulkesnių šakų nei šalinti, nei trumpinti nereikėtų.

Tačiau nepakanka vieną kartą žiemą ar anksti pavasarį stipriai išgenėti aukštaūgę seną obelį ir atrodo, jog turime rezultatą. Pasak mokslininko dr. (HP) N. Uselio, atgaivinti ir performuoti senus vaismedžius galima per 2–3 metus, o paskui kasmet reikia genėjimą tęsti – ir toliau genėti, ir formuoti obelis.

Obelų genėjimas nuotraukų galerijoje:

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis