Kaip ir kitiems ištisus metus aktyviems mūsų šalies žvėreliams, ūdroms žiemą striuka su maistu. Tad šios plaukikės nevengia įsisukti ir į privačius vandens telkinius. Viena ūdra per parą suėda apie 2,5 kg maisto. Paprastai jos nepalieka vandens telkinio ramybėje, kol jame randa žuvies. Nesunku įsivaizduoti, kiek nuostolių gali pridaryti nedidukė ūdrų šeimynėlė. Tačiau už nereglamentuotą veiklą prieš šiuos gyvūnus gresia didesnė nei 2000 eurų bauda.
Ką daryti įžuvinto vandens telkinio šeimininkui?
Virtualioje erdvėje galima rasti ne vieną drastišką pasiūlymą, pavyzdžiui, pamėtyti užnuodytų žuvų spėjamose ūdrų šeimynų įsikūrimo vietose. Yra ir ne tokių radikalių minčių (tekstas netaisytas): „Vis pamėtydavau su spiningu prūde kaip nieko, taip nieko, kol darbininkai nepamatė griovio šlaitu vis ateinančios ūdros. Mūsų kaime tai jau trečias atvejis. Paprasčiausiai būtų nudėti, bet ji niekšė saugomas gyvūnas. Kaip ją išbaidyti ? P.S. Šita neprašyta ponia brangius pietus valgo“, – skundžiasi portalo zemesukis.com vartotojas save pasivadinęs „Voru“.
„Gaila žvėrelio, bet jis pasirinko netinkamą tvenkinį, kito varianto nebus, kaip „pagavimas nes jos prie tokių šėryklų tankiai grįžta. O pagal dydį, tai labai didelis gyvūnas, reikia rinktis arba ji arba tavo žuvis“, – „išmintimi“ dalinasi kitas portalo vartotojas Vytas.
Skiriamasis ūdrų lankymosi ženklas – žuvų kaulai ant vandens telkinio kranto, ir ypač žiemą lengvai identifikuojami pėdsakai. Juose puikiai matysis įsispaudusi tarp pirštų esanti plėvelė. Labai svarbu žinoti, koks žvėris įsisuko į jūsų vandenis. Jei nesate tikri, pasikvieskite vietinį medžiotoją, kuris iš pėdsakų ir gyvūno įpročių nustatys,kas tai per žvėrelis. Tiesa, ūdras dažnai painioja su kanadinėmis audinėmis, kurių pėdsakai panašūs į katės.
Kanadinė audinė – invazinė rūšis. Manoma, kad kanadinių audinių išplitimas lėmė europinių audinių išnykimą, taip pat kadaise gausių kirų bei kitų vandens paukščių kolonijų sunykimą. Ši rūšis Lietuvoje nesaugoma. Kanadines audines leidžiama medžioti ištisus metus, tačiau jų sugaunama per mažai.
Vis dėl to, ką daryti, jei Jums problemų kelia ūdra? Virtualioje erdvėje sklando siūlymas pagauti šį žvėrelį ir nuvežti kur nors toliau, prie kokios atokesnės upės. Ar tai – išeitis? Pasirodo, kad tai tik laikinas ir žvėreliui pragaištingas sprendimas.
Baltijos pajūrio aplinkos ir tyrimų planavimo instituto specialistas Gediminas Gražulevičius:
„Ūdros dažniausiai gyvena prie tekančio ir švaraus vandens, todėl jei ūdra užsuko į privatų vandens telkinį, greičiausiai tai – jaunikliai, arba motina su jaunikliais. Vienokiu ar kitokiu atveju, išgabenus ūdrą toliau nuo privataus vandens telkinio, problemą išspręsite laikinai. Jei maisto ieškodama atėjo viena ūdra, vadinasi, ateis ir kita, nes netoliese veikiausiai yra koks nors pratekantis vandens telkinys, prie kurio jos gyvena. Į svetimą teritoriją nuvežta ūdra greičiausiai bus pasmerkta, nes vietinės ūdros, gindamos savo teritoriją, atėjūnę vis lauk.
Nebloga apsisaugojimo priemonė gali būti geras sarginis šuo. Tuomet jokia ūdra nesiartins prie tos vietos, nes tai labai baikštūs gyvūnai. Kadaise šių gyvūnų populiacija buvo stipriai sumenkusi, tačiau dabar situacija yra pasikeitusi. Ėmus saugoti tam tikras upes ir pavertus jas draustiniais, ūdrų populiacija smarkiai išaugo. Reikėtų džiaugtis, kad ūdra pasimaitina pas žmogų tvenkinyje, juk taip žmogus prisideda prie gamtos saugojimo“.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Valdemaras Zakaras:
„Veiksmingiausias metodas kovoje su ūdromis yra elektrinis piemuo. Šio įrenginio kaina yra palyginti nedidelė, jei kreipsime dėmesį į priemonės efektyvumą. Žinoma, laidininko viela turi būti pravesta nedideliu atstumu nuo žemės, taip pat svarbu, kad žolė būtų nupjauta, priešingu atveju elektros srovė nutekės į žemę. Taisyklingai įrengus elektrinį piemenį šis turėtų gerai apsaugoti nuo ūdrų. Taip pat galima statyti tvorą, tačiau tvora jau yra brangesnis statinys. Manau reikėtų iš naujo peržvelgti įstatymus – kadaise šie gyvūnai buvo ties išnykimo riba, bet dabar juk situacija yra pakitusi“.
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų atviros prieigos centro specialistė Raimonda Ilginė teigia, kad dėl nežymaus ūdrų populiacijos šoktelėjimo, nereikėtų skubėti šios rūšies išbraukti ir saugomų rūšių sąrašo:
„Šie gyvūnai yra saugomi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, o kadangi esame Europos Sąjungos nariai, mes privalome saugoti gyvūnų rūšis, kurios yra saugomos Europoje. To reikalauja ES direktyvos. Kitą vertus, populiacijos šoktelėjimas nereiškia, kad ši rūšis yra visiškai saugi.
2008 m. Lietuvoje gyveno iki 5000 ūdrų, iš jų apie 120–200 aptinkama „Natura 2000“ teritorijose (draustiniuose). Ūdrų skaitlingumas tiek „Natura 2000“ teritorijose, tiek ir visoje Lietuvoje bei jų tolygus paplitimas leidžia rūšies būklę vertinti labai teigiamai. „Natura 2000“ teritorijose buveinės yra tinkamos ūdrai, todėl jų išsaugojimui specialios apsaugos priemonės nereikalingos.
Antropogeninės veiklos poveikis ūdrai ir jų buveinėms yra minimalus ir nekelia grėsmės. Tačiau ūdros populiacijos (kaip ir bet kokių kitų gyvūnų) gausos svyravimas tam tikroje vietovėje priklauso nuo aibės sąlygų: maisto išteklių, trikdymo, vandens telkinių pakrančių transformavimo bei taršos ir, žinoma, brakonieriavimo intensyvumo.
Kalbant apie šių gyvūnų galimai daromą žalą, lazda yra stipriai perlenkiama. Iš turimų informacijos šaltinių galima spręsti, kad ūdros tikrai neapgyvendina vandens telkinio tankiai, nes susiskirsto medžioklės plotus. Vieno patino teritorijoje (iki 16 km vandens telkinio atkarpos) gyvena 2–3 patelės su jaunikliais (jos taip pat turi savo medžioklės teritorijas). Ūdros minta ne vien tik žuvimi (nors, žinoma, tai pagrindinis maistas, bet dideles žuvis sugauna retai). Be to, šie gyvūnai nėra tokie ėdrūs, kad per trumpą laiką galėtų kritiškai sumažinti vandens telkinyje esančios žuvies kiekį.“
