Specialistės patarimai, kaip pasirūpinti veja pavasarį

Prasidėjo kovo mėnuo, ir nors dar pasnigs ne kartą, bet pavasaris jau artėja nenumaldomai. Su pavasariu prasidės gyvybės judėjimas, lapų skleidimasis ir žiedų žydėjimas. Deja, pavasaris atneš ir papildomų rūpesčių, vienas iš jų – tai po žiemos suvargusios vejos reabilitavimas.

Kas turi nors mažą vejos lopinėlį, visus šiuos vargus gerai žino. Tad kai tik ankstyvą pavasarį pradeda tirpti sniegas, pasimato visi vejos negražumai. Pirmiausiai išryškėja snieginio pelėsio dėmės. Tai grybinė liga ir nuo jos kai kurios vietos vejoje atrodo tarsi išblukusios, su balsvomis apnašomis. Paprastai snieginis pelėsis ant vejos atsiranda ten, kur žiemą telkšo tirpstančio sniego balutės. Labai dažnai, jei veja būna apsnigta puriu sniegu, ir ypač, jei ten reikia dažnai vaikščiojama, tada sniegas suspaudžiamas, tarsi supresuojamas. O jeigu paspaudžia šaltukas, tas sniegas virsta ledu. Toje vietoje, kur susidaro ledo pluta, dažniausiai ir pakenkiama vejai – žolė iššąla arba iššunta, atsiranda snieginio pelėsio dėmės.

Snieginio pelėsio šviesios dėmės – tai grybinė liga, ant vejos atsirandanti ankstyvą pavasarį.
Snieginio pelėsio šviesios dėmės – tai grybinė liga, ant vejos atsirandanti ankstyvą pavasarį.
Asmeninio albumo nuotr.

Tad paprasčiausias būdas to išvengti, jei tik įmanoma, tai nevaikščioti puriu sniegu apsnigta veja, ypač vienoje vietoje, taip sutrombuojant sniegą. Žiemą ant vejos neturėtų stovėti vanduo, nes kai prasideda atodrėkis ir sniegas ištirpsta, bet žemė dar būna įšalusi ir vandens pertekliaus bala stovi ant vejos ploto. Reikėtų tuo pasirūpinti dar rudenį, iškasant griovelius ar įrengiant kitokį drenažą, kad vandens perteklius nestovėtų ant vejos (beje, žiemą užmirkusių vietų nemėgsta dauguma dekoratyvinių augalų, ypač spygliuočiai).

Kad veja būtų sveika, dar rudenį reikėtų tuo pasirūpinti, sugrėbiant nukritusius lapus, kurie sukelia puvinius.
Kad veja būtų sveika, dar rudenį reikėtų tuo pasirūpinti, sugrėbiant nukritusius lapus, kurie sukelia puvinius.
Asmeninio albumo nuotr.

Jei nutirpus sniegui bei ledui ant vejos pastebite balsvų snieginio pelėsio dėmių, palaukite, kol dirvos paviršius pradžius, kad nemindytumėte jo šlapio. Po to atsargiai su vėduokliniu grėbliu veją švelniai pagrėbkite ir pakedenkite. Tai bus tarsi vejos paviršiaus ventiliacija. Taip pat grybinės ligos veją labiau apninka ten, kur būna dalinis pavėsis ar trūksta saulės šviesos. Tad jau prieš sėdami tokioje vietoje veją, geriau rinkitės žolės sėklas, kurios skirtos pavėsingoms vietoms (ant vejos sėklų pakuočių būna užrašyta „Shadow“).

Samanų vejos natūraliai susidaro ten, kur trūksta saulės šviesos, yra per drėgnas ar rūgštus dirvožemis.
Samanų vejos natūraliai susidaro ten, kur trūksta saulės šviesos, yra per drėgnas ar rūgštus dirvožemis.
Asmeninio albumo nuotr.

Dar vienas geras būdas pagerinti vejos būklę pavasarį – tai jos aeravimas. Nors pats žodis aeravimas skamba įmantriai, bet tai iš tiesų reiškia oro tiekimą žolės šaknims. Juk ne tik antžeminei, bet ir po žeme esančiai žolės daliai reikalingas deguonis. Kai veja ilgai auga vienoje vietoje, dalis augalų kasmet nudžiūsta, taip sudarydami tarsi storą veltininį sluoksnį, pro kurį sunku iki šaknų prasiskverbti orui. Jeigu turite didesnį vejos plotą, tai be specialaus aeratoriaus, kuris panašus į vejapjovę, neišsiversite. Jei neturite galimybių užsiimti vejos priežiūra, galima samdyti specialistus, kurie puikiai aeruos jūsų veją. O jeigu jūsų vejos plotas nedidukas, tai galite bandyti aeruoti savarankiškai: galima visą vejos plotelį subadyti, pvz., šakėmis arba plokščia lenta, į kurią prikalta ilgų vinių. Kartais sodo prekių parduotuvėse net būna specialių batų su paduose prikaltais vinimis. Iš tiesų, pats geriausias žolės aeravimas – tai su specialiu aeravimo aparatu, kuris ilgais peiliais ne tik subado vejos paviršių, bet ir išpešioja sudžiūvusią žolę, sunaikindamas minėtąjį veltininį sluoksnį.

Nemėgstantys skirti daug laiko vejos priežiūrai ar tiesiog mėgstantys gamtą, gali rinktis natūralią ir gėlėtą pievą, kurią reikia retai šienauti.
Nemėgstantys skirti daug laiko vejos priežiūrai ar tiesiog mėgstantys gamtą, gali rinktis natūralią ir gėlėtą pievą, kurią reikia retai šienauti.
Asmeninio albumo nuotr.

Kai jau žolė būna aeruota, ją reikėtų patręšti. Geriausia tai daryti kovo pabaigoje arba balandžio mėn., atsižvelgiant į oro sąlygas. Sodo prekių parduotuvėse būna specialios pavasarinės trąšos vejoms, kuriose didžiausią dalį sudaro azotas, kalis ir fosforas. Laikykitės instrukcijų ir nepertręškite vejos, nes pavasarį žolė ir taip greitai auga, tad teks dažnai ją pjauti.

Tirpstantis sniegas, ypač jeigu jis sumintas į kietą plutą, pridaro nemažai žalos dekoratyvinei vejai.
Tirpstantis sniegas, ypač jeigu jis sumintas į kietą plutą, pridaro nemažai žalos dekoratyvinei vejai.
Asmeninio albumo nuotr.

Dar viena dažna vejos bėda – tai samanos. Jei tarp žolių pradeda augti samanos, paprastai reiškia tai, kad žemė greičiausiai yra per drėgna, kad trūksta saulės šviesos arba, kad dirva yra rūgšti. Norint išvengti samanų, reikia ne taip gausiai laistyti veją, be to, stengtis, kad ilgai nestovėtų vanduo po lietaus. Taip pat galima dirvą šiek tiek nurūgštinti, tręšiant specialiomis trąšomis, naikinančiomis samanas vejoje. Dar viena išeitis – šiek tiek pakalkinti nugesintomis kalkėmis, dolomitmilčiais arba pabarstyti medžio pelenais, kurie šarmina dirvožemį. Bet jeigu neturite laiko ir noro kovoti su samanomis, pažiūrėkite į tai kūrybiškai ir – tegul jos sau auga, juk Vakarų Europoje ir Rytuose labai madinga turėti samanų veją.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis