Klinkerio plyteles pirkau lenkiškas, su nuolaida sumokėjau apie 8 Eur / kv.m. Tai tokios plytelės, kurių tarpe nėra išlenktų kampų, nes tokios jau kainuoja ženkliai brangiau. Taigi kampukuose matyti sudūrimai, na ir tie kampukuose esantys tarpai nesigauna labai jau lygūs, bet man tai bendro vaizdo negadina.
Taigi, pradėjau nuo pirmos ir didžiausios išorinės sienos, kad būtų lengviau. Pritvirtinama kas nors, kas prilaikytų pirmąją plytelių eilę:
Sienelė nušlifuojama, geriausia, žinoma, ne rankutėmis, o su aparačiuku. Būtinai reikia prasieiti su gilumniu gruntu (čia svarbu, kad būtų išorės darbams). Gruntas sutraukia viską, visus nešvarumus, dulkes, dėl kurių buvimo vėliau gali klinkeris ir atsiklijuoti, o to labai nesinorėtų.
Gruntavau mažais plotais, prieš pat klijuojant, kad tikrai būtų viskas gerai:
Ir tuomet pradedu klijuoti plyteles, o tarpeliuose dedami tokie kryžiukai, pasirinkau gana nesiaurus tarpus – 8 mm.
Pradėti nuo šios sienos nepagalvojus, kokiame lygmenyje turės būti plytelės viduje, buvo klaida. Po to susivokiau, kad juk plytelių lygmenį apačioje diktuoja židinio pagrindas, ir prasidėti viskas turi ten, kur turi pasibaigti medinės grindys:
Bet tuo metu nei grindų nebuvo, nei į galvą šovė, kad pagal židinio pagrindą reikės viską taikyti, taigi išorinė siena ir kitos sienėlės kiek nesutampa, ir tai matosi (toliau nuotraukoje matysis), bet kažkaip galvoju, kad išgyvensiu.
Taigi ko dar be grunto reikia? Klijų ir kibiro, kuriame klijus maišyti reikia su vandeniu ir keleto lopetėlių, viena jų su dantukais, su kuria klijų košę tepiau ant pagrindo:
Klijus su vandeniu maišyti iš pradžių bandžiau rankomis – sunkus tikrai tai darbas, vėliau nusipirkome toki specialų ant grąžto tvirtinamą metalinį dalykėlį, toks mega-mikseris kaip ir gaunasi, tai daug greičiau ir patogiau, bet ir košės jau didesniais kiekiais užmaišyti tenka:
Galiu drąsiai pasakyti, jog turbūt ne mažiau darbo nei klijavimas sudaro išmatavimas ir reikalingų matmenų plytelių gabaliukų atpjovimas. To pati nedariau, čia jau tėtį vis nuo darbų teko vogti. Va, toks pjūkliukas su specialiu disekliu klinkeriui, liniuotė, pieštukas ir, žinoma, ausinės, nes klinkeris garsiai zvimbia pjaunamas:
Na, ir, žinoma, T formos kryžiukai ir replytės su užlenktu paplonintu galiuku, kad po to tuos kryžiukus ištraukti – o tai ne visuome lengva, nes kartais juos klineris labai suspaudžia:
Tepti klijais geriausia iškart visą eilę ir skubiai klijuoti klinkerio plyteles, kurias prieš tai irgi būtinai plonyčiu klijų sluoksniu ištepti (kad gerai pritrauktų):
Kodėl visą eilę? Labai ilgai užtruksite, jeigu po vieną – dvi klijuoti ir vėl tepliotis. Po to darbas vyksta visai neblogai, jeigu ne nuolatiniai matavimai, nupjovimai, laipiojimai ir taip toliau.
Kiek paklijavus sieną, susipratau, kad nuo židinio pagrindo reikėtų pradėti. Čia jau kiek reikėjo daugiau pašokinėti – tuomet, kai teko klijuoti perdangos plokštę, nes jos storis buvo per pusantros plytelės, o klijuoti reikėjo dvi eiles, ir dar tvirtinti kažkaip reikėjo ką nors, ant ko apatinė klinkerio eilė laikytųsi. Štai kokelių klijavimas:
Na, o čia plokštės apklijavimas, visokiais gnybtais prilaikant apatinę plytelių eilutę:
Toliau sekė kruopštus darbas kaip tvarkingai apklijuoti aplink gaubtą. Čia tarp židinio metalinio gaubto ir klinkerio niekuo negalima bus užglaistyti, nes metalas plečiasi, ir turi būti laisva. Ir norisi, kad tas kas laisva būtų tvarkinga ir lygu. Taigi štai prieita iki gaubto:
Čia jau kartu su tėčiu darbavomės dviese, nes labai pjaustyti daug ir atitinkamu kampu reikėjo. Paėmėm keleto milimetrų storio klijuotą pagaliuką ir uždėjom jį ant gaubto – toks bus laisvas tarpas tarp gaubto ir klinkerio:
Tam, kad išpjaustytumėme visas plyteles vienodu kampu, iš kartono padarome tam reikiamą kampą:
Ir pagal tokį kampa išpjaustome atitinkamai klinkerio plyteles, glaudžiame prie pagaliuko:
Po to pagaliuką išimame – gavosi tvarkingas tarpelis, nekrentantis į akis. Ir lygiai taip pat iš kitos gaubto pusės:
Tikrai daug kantrybės pareikalavęs darbelis... Na, o toliau viena sienutė po kitos, po to jau užsilipus ant ožiukų, iškėlus rankas – ne pačiose patogiausiose pozose. Galiu pasakyti, klinkerio klijavimas tikrai nelengvas darbas, reikalaujantis daug kruopštumo, plastikos ir fizinio pasirengimo.
Na, o čia štai matyti mano nuodėmė: didžiosios sienutės plytelių lygis nesutampa su siauros. Bet nemanau, kad tai gadina kažkokiu būdu visą reikalą.
Beje, plytelių išvaizda tikrai gera, nes jų kaina nėra viena pigiausių, tačiau spalva visai gera ir bendras įspūrds tikrai nėra pigus. Jos tokios labai natūralios gavosi.
Na, ir nuodėmė numeris du, visgi plauti plyteles iškart reikia, nes po to jau tik specialiu tirpalu nuplauti galima. Vandenuku – kempinėle pavalius gaunasi štai kas.
Tačiau tas darbas, kaip ir tarpų glaistymas jau bus atliktas tik pavasarį, nes kai baigiau klijuoti, spalis buvo, naktys šaltos, o tarpams glaistyti reikia šiltos temperatūros.
Manau, kad klinkeriu klijuoti namo elementus bus jau lengviau, turėsiu nemažai patirties, o ir visokiu apėjimų ir smulkių detalių ten beveik nebus. Apklijuoti židinio pagrindą, gaubtą ir balkius – buvo nemažas iššūkis man, pirmą kartą gyvenime klinkerį klijuojančiai.
Papildymas: kažkada mačiau namą su atsiklijavusiomis klinkerio plytelėmis, matėsi kad tikrai suklijuota buvo bet kaip, na, ir atsiklijavę arodo tikrai baisokai, įkeliu nuotraukas (tiesą sakant ir pačios plytelės savaime labai neišvazdžios):
Šaltinis: Statau sodybą
