Objekto dosjė:
Tipas – butas daugiaaukščiame name Vilniuje.
Plotas – 120 m².
Gyvenamoji erdvė – bendrasis kambarys su svetainės, valgomojo, virtuvės zonomis, trys miegamieji ir du vonios kambariai.
Gyventojai – keturių asmenų šeima ir du katinai.
Interjero autoriai – buto šeimininkai Julija ir Edvardas.
Prieš trejus metus Julijos ir Edvardo šeima su dviem vaikais įsikraustė į 120 m² butą su nerealiu panoraminiu vaizdu į miestą – mat butas yra šešioliktame aukšte ant vienos aukščiausių Vilniaus kalvų. Pro langus atsiveria kontrastingi vaizdai: ir sostinės dangoraižiai, ir bažnyčių bokštai, ir sovietmečio daugiabučių kvartalai, ir žaliuojančios kalvos. Saulėtą dieną matyti net už dešimčių kilometrų nuo Vilniaus esantys gamyklos kaminai Grigiškėse ir bažnyčios kupolas Sudervėje. Ir beribis dangus, kuris vakarėjant, artėjant perkūnijai ar keičiantis orų ciklonams dovanoja įspūdingų vaizdų.
„Toks pat įvairiapusis, kaip ir vaizdas pro langą, ir mūsų buto interjeras – yra visko: ir klasikinių, ir šiuolaikinių, ir industrinių, ir vintažinių elementų. Mes nesiekėme laikytis kokios nors dizaino koncepcijos, akivaizdu, kad čia atkeliavo daiktai iš skirtingų „operų“. Kiekvieno žmogaus estetikos pojūtis savitas – mūsų jis toks“, – pasakoja kartu su vyru savo namų interjerą kūrusi šeimininkė.
„Įrenginėdami butą pasikvietėme architektę Ugnę Matijčą, kad padėtų suplanuoti funkcines zonas, suprojektuoti elektros įvadus, apšvietimą, parinkti spalvas. Tarėmės dėl visų architektūrinių ir techninių sprendimų. Žmonėms atrodo, kad patys gali viską padaryti, bet profesionalas apsaugo tave nuo klaidų, kurias ištaisyti vėliau labai brangiai kainuoja.
Tačiau nežinau, ar architektė norėtų pasirašyti po mūsų sugalvotais interjero dizaino sprendimais, – juokiasi buto šeimininkė. – Namams rinkomės tokius daiktus, kurie patinka, kurie „arčiau dūšios“. Buvo ir taip, kad jie keitėsi – nusiperki ką nors, bet matai, kad erzina, ieškai kito. Arba atvirkščiai – svetainei įsigijau keistą, man labai patikusį persišką rankų darbo šilkinį kilimą – bet gerokai padėvėtą. Kai jis čia atsidūrė, daug kas kritikavo, kad nutrintas, per mažas, per rausvas... Pasidaviau spaudimui ir pardaviau, o kitą dieną supratau – kur aš kitą tokį gausiu. Paskambinau pirkėjai, atsiprašiau ir sakau: jei dar su juo nesusigyvenote, gal galėtumėte grąžinti. Ir atpirkau jį. Šeima iki šiol juokiasi tokį sprendimą prisimindama. Nors labai paprasta nueiti į parduotuvę ir viską įsigyti, bet neįdomu.“
Maistą gaminti mėgstančiai šeimininkei buvo labai svarbu įsirengti patogią virtuvę, kurioje – viskas po ranka, nereikia nieko nešioti iš vieno kambario galo į kitą. Architektė padėjo Julijai suprojektuoti funkcionalią, poreikius atitinkančią erdvę. Bendrojo kambario viduryje pastatyta sienelė: ji iš dalies atskiria virtuvę, tačiau kartu išsaugomas interjero vientisumo įspūdis ir šeimininkė gali dalyvauti svetainėje vykstančiame gyvenime. Pasak Julijos, dvipusė virtuvė labai patogi: „Dažnai žmonės įrengia vadinamąją salą, atvirą į svetainę. Nuotraukose tai gražu, bet pagalvojau, kad joje bus įmontuota plautuvė su vandens maišytuvu, o ir indų čia prisikaups. Buities neišvengsi, kai šeimoje auga vaikai, negali laikytis sterilios tvarkos, o sienelė dengia tai, ko nesinori rodyti.“ Dar vienas tokio sprendimo privalumas tas, kad iš kitos pusės sienelė įrėmina svetainės zoną, čia pastatyta lakoniško dizaino balta spintelė televizoriui – šį baldą šeimininkai įsigijo sužavėti jo žalvarinių kojelių.
Interjerui intrigos ir dinamiškumo suteikia kontrastingi deriniai: spindinčio vario šviestuvai ir grubaus pilko betono lubos, šilti medienos raštai ir santūri pilka spalva, klasikinėmis įsprūdomis dekoruotos virtuvės spintelės ir lakoniško dizaino masyvi lentynų konstrukcija – visa tai smagu, įdomu ir netikėta.
Sienų spalvą šeimininkai derino prie už langų atsiveriančio lietuviško apsiniaukusio dangaus, jis dažniausiai toks pats pilkas. Ir lubų apdaila – nušlifuotas ir nulakuotas betonas – pasirinkta dėl tos pačios priežasties. Bet kai pro vitrininius langus suspindi popiečio saulė, ji labai gražiai paryškina interjero koloritą. Betono faktūros šaltumą atsveria bei šilumos namams suteikia ir svetainės zonos grindų atspalvis – netolygus, todėl natūralesnis, gyvybingas. (Julija juokauja, kad statybininkai netgi suabejojo, ar parketlentės nėra brokuotos – keistas jiems pasirodė jų margumas.) Išraiškingos faktūros parketlentėmis dekoruota ir viena bendrojo kambario siena – tokį sprendimą pasiūlė architektė, o Julija džiaugiasi, kad interjeras tapo jaukesnis.
Miegamajam šeimininkai pasirinko kamštinę grindų dangą. Ji taip pat jauki, maloni, tik du namuose dūkstantys katinai grindis šiek tiek sugadino – bet ne viską gali numatyti, įsirengiant butą katinų planuose nebuvo...
„Mėgstu vaikščioti po interjero salonus, randu ir nuošalesnių, keistesnių. Bet iš tiesų labiausiai kabina vintažinės parduotuvės. Kartais man atrodo, kad aš jau gyvenau, tokios artimos kai kurios epochos – XX amžiaus pradžia, prieškaris. Net žiūrėdama filmus apie tuos laikus tiesiog fiziškai juos jaučiu. Bet ne viskas taip traukia – apie antikvarinius daiktus nieko neišmanau ir man neįdomu. Vintažiniai daiktai turi savo žavesio, jei pamatau patinkantį – perku. Yra daiktų, kurie dar nerado savo vietos namuose ir laukia, arba, atvirkščiai, nieko neplanavau, tačiau suprantu, kad kaip tik toje vietoje pamatyto daikto trūksta.
Taip nutiko ne tik su valgomojo stalu, puošnų pakabinamąjį miegamojo šviestuvą taip pat pastebėjau vienos parduotuvės Stiklių gatvėje persirengimo kambaryje. Ir įsigijau. O jei nerandame pirkti kokio baldo, galime ir patys pasidaryti: staliuką svetainėje pagaminome iš Neries krantinėje nukirsto medžio kamieno – važiuodama pro šalį paprašiau darbininkų, kad man dalį jo atpjautų ir įkeltų į bagažinę, vyras pats medieną nulakavo.“ Toks yra kūrybingų šeimininkų požiūris į savo namus, toks yra atsakymas, kodėl įvairių stilių elementai interjere gražiai sugula į harmoningą visumą.
