Augalas, kuris žaliuoja ištisus metus

Prasidėjo Adventas, o už kelių savaičių ateis ir Kalėdos, tad šiuo laiku namus dažnai puošiame kalėdinio laikotarpio simboliu – adventiniu arba kalėdiniu vainiku. Adventiniai vainikai būna kuklesni ir paprastai laikomi ant svarbiausio namų stalo, ant jų dažniausiai uždegamos 4 žvakės, simbolizuojančios 4 savaites iki Kalėdų. Kalėdiniai vainikai yra puošnesni ir jais puošiamas ne tik stalas, bet jie taip pat kabinami ant lauko durų.

Keltų tautos, klestėjusios vidurio Europoje dar prieš mūsų erą, belaukdamos žiemos saulėgrįžos, nupindavo vainikus iš visžalių augalų šakelių, kurie apsaugodavo namus nuo blogųjų dvasių. Artėjant pavasariui, kai jau pradėdavo ilgėti dienos, šiuos vainikus sudegindavo tikėdami, kad taip išvarys visas tamsiąsias jėgas ir negandas bei padės greičiau sugrįžti Saulei. Nors ir nėra išlikusių duomenų, kad Lietuvoje šiuo laikotarpiu pindavo vainikus, bet vainikas kaip amžinojo gyvenimo rato simbolis mūsų tautai taip pat būdingas.


Tokie aukšti bugieniai užauga Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose kiek šiltesnėse šalyse nei Lietuva.
Tokie aukšti bugieniai užauga Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose kiek šiltesnėse šalyse nei Lietuva.
Asmeninis albumas


Žiemą paprastai šie vainikai kuriami iš visus metų laikus žaliuojančio augalo BUGIENIO (Ilex), todėl jeigu išvysite kalėdinėse dekoracijose ar atvirukuose visžalio augalo šakeles su dygliuotais lapais ir apkibusias raudonomis uogelėmis, žinokite – tai ir yra bugienis. Angliškai šis augalas vadinamas „holly“, kas reiškia „šventas“. Bugienis Lietuvoje nėra plačiai auginamas, tad ir nedaugeliui girdėtas šio krūmo vardas, bet jo šakeles tikrai esate matę Kalėdų metu. O galbūt ir gėrę jo lapelių arbatą, nes viena rūšis yra naudojama maistui. Visame pasaulyje priskaičiuojama daug ir įvairių bugienių rūšių, bet nei viena savaime Lietuvoje neauga. Bugieniai pas mus nėra dažni, nes daugumai iš jų Lietuvoje, deja, per šalta, tad iš visos gausios bugienių genties tik kelios rūšys gali augti mūsų klimato sąlygomis.


Daugelyje šalių kalėdiniai ir adventiniai vainikai neįsivaizduojami be bugienių šakelių - gyvų arba dirbtinių.
Daugelyje šalių kalėdiniai ir adventiniai vainikai neįsivaizduojami be bugienių šakelių - gyvų arba dirbtinių.
Asmeninis albumas


Paprastai želdynuose auginamas DYGIALAPIS BUGIENIS (Ilex aquifolium). Savaime jis auga Vakarų ir Pietų Europoje bei Š. Afrikoje, drėgnuose ir pavėsinguose lapuočių miškuose. Savo tėvynėje šie augalai būna medžio arba krūmo formos ir pasiekia 10-25 m aukštį. Auga lėtai, per metus šakelės nepriauga ir gero sprindžio. Medžiai gyvuoja iki 100-150 metų, nors yra žinomi keli bugieniai, pasiekę 500 metų ribą. Lapeliai yra visžaliai, tad žaliuoja ištisus metus – tiek žiemą, tiek vasarą.


Bugienio 'Madame Briot' lapeliai baltai marginti.
Bugienio 'Madame Briot' lapeliai baltai marginti.
Asmeninis albumas


Tie lapeliai būna tamsiai žali, stori ir blizgantys. Įdomu tai, kad ant apatinių augalo šakų arba jauni lapai būna dygliuoti, o aukščiau jau – nebe, nes evoliucijos eigoje augalas taip sumaniai išmoko apsiginti nuo žolėdžių gyvūnų, kad šie jo neėstų. Pavasarį ant šakelių pražysta balti ir kvapnūs žiedeliai, o rudenį sunoksta ryškiai raudonos uogos. Uogas lesa paukščiai, bet tik po stipresnių šalčių, kai sumažėja jų kartumas arba kai užsitęsia žiema. Žmonėms uogos truputį nuodingos, be to, jos labai karčios. Jos nedidelės, 0,5-1 cm skersmens, ryškiai raudonos ir žvilgančios, ilgai išsilaikančios ant šakelių.


Uogų viduje slepiasi 4 nedidelės sėklytės. Tiesa, augalas yra dvinamis, tad jeigu sumanysite auginti bugienį ir norėsite sulaukti jo uogų, reikės šalia auginti du augalus – vyriškąjį ir moteriškąjį. Be to, jeigu sumanysite sėklas sėti, tai apsišarvuokite kantrybe, nes jos pradės išdygs tik po dviejų, o kartais net po trijų metų.


Be uogų dar vienas pagrindinis bugienių grožis – tai visžaliai jų lapai, kurie yra pailgo ovalo formos, 5-10 cm ilgio, su aštriais dygliais apaugusiais kraščiukais. Skintos šakelės su lapais ilgai laikosi, todėl floristai mėgsta naudoti jas ne tik kalėdinėms dekoracijoms, bet ir puokštėms, nes nuskintos šakelės ilgai išlieka puošnios net ir nepamerktos vandenyje. Bugienių mediena yra kieta ir šviesi, labai lygi, be atplaišų, lyg poliruota. Iš jos gaminami šachmatai, medinių staklių dalys, kiti smulkūs dirbiniai.


Bugienio 'Rubricaulis Aurea' lapeliai su geltonais kraščiukais.
Bugienio 'Rubricaulis Aurea' lapeliai su geltonais kraščiukais.
Asmeninis albumas


Kartais dygialapio bugienio lapai naudojami vaistams. Juose randama flavanoidų, glikozidų ilicino ir ileksantino, ilkeso rūgšties, taninų. Vaistai, pagaminti iš dygialapio bugienio lapų naudojami reumatui, karščiavimui, peršalimui, spazmams ir kt. negalavimams gydyti. Tik jokiu būdu nereikėtų patiems šio bugienio lapais gydytis, tik su gydytojo nurodymu, nes nežinant dozių, galima pakenkti.


Dėl savo tankumo ir spyglių aštrumo iš bugienių galima formuoti lėtai augančias gyvatvores, karpyti žaliąsias sodo figūras, kurti labirintus. Tik būtina iš vejos gerai išgrėbstyti nukirptas šakeles, kurios išdžiūvusios labai skaudžiai duria, kai basomis ant jų užlipi. Bugienius dažnai sutiksite Europos šalių parkuose, o pas mus jie nėra dažni, kartais auginami sodybose, parkuose, kapinėse. Pas mus bugieniai auga ypač lėtai ir retai kada viršija 1 metrą. Nors bugienių veislės gražesnės, pasižyminčios lapų formomis bei spalvų įvairove, bet paprastai jos ir reiklesnės nei rūšiniai augalai.


Populiaresnės veislės yra šios: ‘Argentea Marginata‘, kurios tamsiai žalių lapų pakraščiais yra balti, o ‘Aurea Marginata‘ – geltoni. ‘Crispa‘ lapeliai išmarginti netaisyklingomis dėmėmis, susisukę ar banguoti, tankūs, ypač stori. ‘Rubricaulis Aurea‘ geltonai marginti lapai šiek tiek smulkeni nei įprastiniai, bet tankesni, auga lėtai ir ypač pakantus karpymui. Dygialapio ir Ilex meserveae hibridai ‘Blue Prince‘ ir ‘Blue Princess‘ lapeliai tamsiai žali su padūmavusiu melsvu atspalviu. Tamsus jų lapų grožis ypač išryškės, jei šalia pasodinsite kokį nors augalą šviesiais lapeliais ar ryškiais žiedais. Rudenį „princesė“ sunokins puošnias raudonas uogytes, jeigu šalia jos augs „princas“.


Būna bugienių ir su geltonomis uogomis, nuotraukoje veislė 'Fructu Luteo'.
Būna bugienių ir su geltonomis uogomis, nuotraukoje veislė 'Fructu Luteo'.
Asmeninis albumas


PARAGVAJINIS BUGIENIS (Ilex paraquariensis) mums įdomus tuo, kad iš jo lapelių yra gaminamas gėrimas, vadinamas Matė arbata (maté, yerba maté). Surinkti lapeliai džiovinami, vėliau kapojami bei trinami, fermentuojami. Juose yra daug vitaminų A, B, C, E, P ir kitų, bei įvairiausių mikroelementų (geležies, kalio, kalcio, magnio ir kt.). Matė arbata ramina nervus, mažina įtampą, padeda sutelkti dėmesį, mažina nemigą, gerina medžiagų apykaitą ir kraujospūdį, šiek tiek slopina apetitą. Joje kaip ir žaliojoje arbatoje yra kofeino, bet nedaug. Šioje arbatoje randamas unikalus alkaloidas mateinas, kurio poveikis neturi kofeinui būdingų pašalinių veiksnių ir yra švelnesnis. Tad šią arbatą patariama gerti ne tik gydantis, bet ir sveikiems žmonėms, nes ji tikrai naudinga. Paragvajiniai bugieniai savaime auga Pietų Amerikoje, bet šiais laikais jie auginami plantacijose daugelyje šiltųjų kraštų. Deja, Lietuvoje paragvajiniai bugieniai neauga, nebent botanikos soduose oranžerijose arba privačiuose žiemos soduose. Bet šių arbatžolių galima nusipirkti mūsų parduotuvėse.


Lietuvoje dar kartais auginamos ir kitos bugienio rūšys. Virgininis bugienis (I.verticiliata) rudenį taip pat pasipuošia ryškiai raudonomis uogelėmis, tik jo lapai rudenį nukrenta, nes nėra visžaliai. Dar auginamos raukšlėtasis (I.rugosa), trikampialapis (I.pernyi), rinčiuotasis (I.crenata) bei kitos bugienių rūšys. Bet jos retos, paprastai sutinkamos botanikos sodų arba privačiose dendrologinėse kolekcijose.


Bugienius galima karpyti kaip gyvatvores arba formuoti iš jų įvairias figūras.
Bugienius galima karpyti kaip gyvatvores arba formuoti iš jų įvairias figūras.
Asmeninis albumas


Bugieniai mėgsta derlingą, purią ir drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tinkamiausia vieta sodinimui – pavėsinga, ypač apsaugota nuo karštų vidurdienio spindulių vasarą ir nuo šaltų vėjų žiemą. Jie gali augti ir saulėje (ypač kurie nėra visžaliai), bet dirva turi būti pakankamai drėgna ir puri. Prieš stipresnius šalčius visžalius bugienius geriausia pridengti eglišakėmis, šiaudais ar kokia nors danga, bet tik jokiu būdu ne plastikine plėvele, skirta šiltnamių dengimui. Nes vis tik bugienis yra ne lietuviško klimato augalas, tad norint juo grožėtis, reikės jį palepinti ir įdėti pastangų, saugant nuo atšiauresnio klimato. Tada galbūt rudenį sulauksite jo nuostabių raudonųjų uogelių, kuriomis galėsite papuošti namus prieš šv. Kalėdas. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis