Akmenų, pritaikomų kraštovaizdyje, pasirinkimas labai platus, tad jei norite „akmeninio“ kraštovaizdžio dizaino, pirmiausia atkreipkite dėmesį į tris pagrindinius dalykus: akmens dydį, formą ir struktūrą.
Natūralūs apvalaini akmenukai – tai laiko ir natūralios trinties apdoroti ežerų, upių ar jūros dugno akmenukai. Jie pasižymi organiška forma, varijuoja dydžiais ir spalvomis. Dažniausiai naudojami estetiniais tikslais, puikiai tinka gėlynuose, taip pat pasitarnauja norint sulaikyti drėgmę.
Žvirgždas leidžia lengvai žaisti akmens komponavimo galimybėmis, nes jį sudarančius akmenukus jungia panašus dydis ir forma. Aplink augalus išberta tokia danga padės įveikti piktžolių ir vandens nutekėjimo problemas, suteiks gėlynui dekoratyvumo ir tvarkingumo įspūdį.
Žirnio dydžio žvyras – smulkūs apvalūs akmenukai, kurie, kaip ir žvirgždas, padeda spręsti drenažo klausimą.
Dažnai naudojami pakeliamose lysvėse ir vazonuose, o permatomų vazonų apačioje ne tik pašalina vandens pertekliaus problemą, bet ir gražiai atrodo. Taip pat pasitarnauja norint išryškinti akmenines takelių „pėdas“, tačiau dėl jų birumo takelių šonuose juos turėtų sulaikyti stambesni akmenys.
Granito skalda – dažniausiai naudojama takeliams, tačiau ji, taip pat, kaip ir smulkus žvyras, dėl polinkio išsibarstyti iš šonų turi turėti didesnių akmenų ar kitokio tipo atramas.
Skalūno skalda – tai subtiliau atrodanti alternatyva žievės mulčui. Ji puikiai tinka išberta apie augalus ir krūmus, maskuoja nukritusius spyglius ir lapus.
Susmulkintas žvyras – varijuoja savo spalva ir dydžiu, o dėl savybės tvirtai ir standžiai sukibti į patvarų, lengvai neišskirstomą paviršių dažnai pasirenkamas kaip pagrindas įvažiavimui ar takeliui.
Rieduliai dėl tvirtumo ir stabilumo dažniausiai naudojami atraminėms sienelėms ar takelių šonams. Natūralistiniuose peizažuose įdomus ar gražus akmuo gali turėti vien tik estetinę funkciją. Vienas riedulys ar sugrupuoti keli skirtingo dydžio akmenys gali būti skulptūriškas natūralaus stiliaus kiemo akcentas.
Akmens pėdos – plokšti akmens luitai skeltais kraštais, paruošti specialiai takelių formavimui. Juos galima įkomponuoti vejoje arba aplinkui paskleisti smulkesnius akmenukus.
Akmenukai ne tik gražiai atrodo, jie taip pat yra geras natūralus mulčas. Jie apsaugo augalų šaknis ir išlaiko drėgmę tuo pat metu sudarydami sąlygas natūraliai oro cirkuliacijai.
Geras patarimas
Renkantis akmenis, kad ir kaip keistai skambėtų, reikia atkreipti dėmesį į jų „charakterį“, gal konkretus akmuo ką nors primins, o gal papirks savo dydžiu ir plokštumu, taip sukurdamas papildomą vietą lauke prisėsti. Visi akmenys skirtingi, o jų kitoniškumas kompozicijoje sukurs dar didesnį natūralumo įspūdį, tad nereikia vengti netaisyklingų formų ar skirtingų dydžių, tokie akmenys organiškai susilies su gamtine aplinka.
Nusižiūrėk idėją
Didesnius jūros nugludintus akmenukus gėlyne galima ne tiesiog išberti, o štai taip „sustatyti“ – tai sukurs netikėtą faktūrišką įspūdį. Tokiam dekorui rinkitės panašaus dydžio ir vienodos spalvos akmenukus.
Alpinariumo taisyklės
Alpinariumo žavesys bene labiausiai priklauso nuo to, kaip sudėlioti akmenys, – rieduliai čia taip pat tinka, tik, kad kompozicija atrodytų natūraliai, kraštovaizdžio architektai pataria jai naudoti vienodos struktūros ir prigimties akmenis.
Masyviausias ir efektingiausias akmuo turėtų atsidurti pagrindinėje vietoje, didžioji dalis akmenų paprastai suguldomi beveik horizontaliai (šiek tiek pakrypę), o vertikaliai pastatomi vos keli. Plokštesni, mažesni sudedami alpinariumo viršuje.
Labai svarbu, kad akmenų sodo neužstotų dideli medžiai, o juo labiau pastatai, ir kad jis būtų įrengtas gana atviroje vietoje. Kita vertus, šiuo truputį žmogaus, truputį gamtos kūriniu turėtų būti patogu grožėtis ne tik iš toli, bet ir iš arti – po jį vaikštant.
Alpinariumas atrodo natūraliai, kai riedulius su kraštovaizdžiu susieja augalai. Jei jie suvešėję ne tik aplink akmenis, bet ir „nukeliavę“ į šalia esančią pievą ar gėlyną, tai nutrina ribas tarp skirtingų sodo zonų. Dar organiškiau alpinariumas susilieja su aplinka, kai gretimose erdvėse išdėliojami keletas panašių nedidelių akmenų.
Akmens takas
Vienas dažniausių akmens panaudojimo būdų – formuoti landšafto takelius. Griežto stiliaus teritorijose takeliai bei aikštelės turi aiškias geometrines formas, o vingiuoti takeliai dera laisvo stiliaus sodui. Kai nutarsite, kokia takelio forma labiausiai tinka teritorijoje, nuspręskite, ar takelio danga bus kieta ar minkšta. Kietai dangai naudojamas akmuo, o minkštai – smulkūs palaidi akmenukai. Ieškant kūrybiško sprendimo, šias dvi medžiagas drąsiai galima maišyti tarpusavyje. Takelyje išdėstytos didelės vienspalvės akmeninės pakopos ar akmeninės pėdos įdomiai atrodys „įrėmintos“ įvairių spalvų natūraliais nedideliais akmenukais, žvirgždu ar skalūno skalda. Atminkite, kad didelės akmeninės pakopos atrodo geriau nei smulkūs akmenukai ir tinka ten, kur žemės danga yra drėgna ir klampi. O renkantis minkštą dangą pravartu žinoti, kad kuo smulkesni bus akmenukai, tuo patogiau bus jais vaikščioti. Tačiau yra ir kita medalio pusė: labai smulkus žvirgždas takeliuose išsivaikšto ir laikui bėgant „išnyksta“, tad jį reikia papildyti nauja danga.
Didelių akmenų galerija, kurią lyg tarp kitko paįvairina tarp akmenų augančios žolės ir pievų gėlės, kraštovaizdžiui suteikia unikalumo ir išskirtinumo.
Verta žinoti
Beriant akmenukus būtina pakloti plėvelę, kad išvengtumėte piktžolių. Tinkamas pagrindas yra geotekstilė – ji patvari, pralaidi vandeniui ir orui. Taip pat naudojama agrotekstilė – tai gerokai pigesnis variantas. Reikia nepamiršti, kad ji mažiau pralaidi vandeniui, tad patiesus ją rekomenduojama subadyti, kad vanduo neužsistovėtų.
Natūraliam gamtiškam įspūdžiui pasiekti reikia laiko. Tik laikui bėgant, kai akmenis aptraukia samanos, o šalia esantys augalai natūraliai formuojasi aplink juos, akmenų ir augalų kompozicija tampa nedalomu vieniu, tad nereikia išsigąsti, jei iš pradžių, tik padėjus akmenis į jų vietas, jie atrodo it svetimkūniai.
Gerai parinkti akmenys, ar tai būtų smulkūs, natūralus vandenyje rasti akmenukai, ar stambūs, iš vietos nepajudinami rieduliai, radus jiems tinkamą vietą ir paskirtį, kraštovaizdyje padės sukurti natūralumo, organiškumo ir išskirtinumo įspūdį.
Skulptūriškas akcentas
Išskirtinis akmuo ar jų grupė gali pagyvinti augalų kompozicijas ir tapti centriniu kraštovaizdžio tašku. Akmens komponavimo soduose tradicija atėjo iš senų laikų, kai šventyklose jie būdavo išdėliojami tam, kad žmogus galėtų susikaupti ir susikoncentruoti į kurį nors dėmesio tašką. Tiek natūralioje, tiek dirbtinėje aplinkoje akmuo simbolizuoja jėgą, energiją ir amžinybę, o su laiku, apaugęs samanomis ir kerpėmis, jis tampa neatskiriama kraštovaizdžio dalimi. Grupuojant daugiau nei du akmenis verta turėti omenyje vieną japoniško sodo dizaino taisyklę – būtina vengti tiesių linijų. Tai nėra labai lengvai įgyvendinama, tačiau sėkmės atveju rezultatas bus vertas pastangų. Puošiant aplinką akmenimis reikia atkreipti dėmesį, kaip akmuo atrodo iš kelių žiūros taškų. O jei bendroje kompozicijoje kas nors nelimpa, verta pažaisti su atstumais tarp akmenų.
Įdomiai atrodo ant nelygaus reljefo šlaito įkomponuotas akmenų sodas, o jei augalams ši vieta nelabai tinka, jų galėtų būti ir mažiau – užteks įdomiai sudėlioti riedulius, kad išryškėtų kiekvieno žavesys ir išskirtinumas.
Naudingas patarimas
Masyvaus riedulio nereikėtų paprasčiausiai padėti ant žemės – jis turi atrodyti lyg į ją įaugęs, tarsi atsiradęs sode gamtinėms aplinkybėms natūraliai susiklosčius. Todėl maždaug trečdalį akmens (mažiausiai – 10 cm, jei jis nėra labai didelis) būtina įkasti į žemę.
Keli gana vienodi akmenys neatrodys natūraliai, tad verta pabrėžti jų skirtingas formas, svorius ir dydžius. Net jei akmenys tarpusavyje panašūs, jų skirtumus gali pavykti išryškinti gerai parinkus vietas. Komponuojant augalų ir akmenų grupes būtina sužiūrėti, kad augalai ir akmenys neužstotų ir neužgožtų vieni kitų, dėl to verta iš karto apgalvoti, kiek augalų šalia augs ir kiek jie plėsis.
