Ar gali pastatas nuliūdinti?

Naujos priemonės gali padėti suprasti emocinį pastatų poveikį, rašo psychologytoday.com. Tai, kad bet kuris pastatas turėtų paklusti žmogaus poreikiams, skamba kaip nuvalkiota tiesa. Galų gale, beveik visų pastatų pagrindinė paskirtis – įkurdinti žmogaus veiklą, tad iš to išeitų, kad kiekvienas architektas, projektuodamas pastatą, turėtų gerai pagalvoti apie žmogaus figūros dydį, proporcijas ir funkcionalumą.

Ir iš tiesų, vos žvilgtelėjus į architektūros istoriją paaiškėja, kad gerbiamiausi dizaino principai kyla iš šios paprastos tiesos. Kiekvienas Vakarų architektūros studentas turi kažką išmokti iš Vitruvijaus šedevro „De Architektura“ – šis XV amžiuje prieš Kristų parašytas veikalas yra seniausias išlikęs traktatas, apibūdinantis svarbiausius klasikinės architektūros principus. Jame Vitruvijus pabrėžė proporcijos ir harmonijos svarbą projektuojant, ir teigė, kad geri pastatai turėtų atspindėti tai, ką jis vadino tobuliausia žinoma forma – žmogaus kūną.


Beveik visi matė Leonardo da Vinci kūrinio „Vitruvijaus žmogus“ iliustracijas ir, kaip suponuoja pats pavadinimas, Leonardo rėmėsi tomis pačiomis idėjomis: žmogaus kūne yra tam tikras matematinis tobulumas ir beveik šventas proporcijų rinkinys, kurias galime rasti bet kur gamtoje.


Nesunku atrasti šį santykį didelėje dalyje architektūros, o kartais tai daroma net labai aiškiai, kaip kad kariatidėse Atėnų Akropolyje, sukurtose gerokai prieš Vitruvijaus laikus. Kiek šiuolaikiškesniuose kanonuose toks pat dėmesys žmogaus proporcijoms ir architektūrai buvo išreiškiamas kitomis formomis. Garsus šveicarų ir prancūzų architektas Le Corbusier, ko gero pernelyg dažnai siejamas su viena didesnių šiuolaikinės architektūros ir miestų plėtros nesėkmių „Pruitt-Igoe“, taip pat domėjosi santykiu tarp žmogaus dydžio, formos ir architektūros projekto.


Iš visų kūno dalių, kurios gali būti atspindėtos, vaizduojamos ar kitokiu būdu pateikiamos architektūrinėse formose, vienai tenka itin garbinga vieta. Yra daugybė įrodymų, kad mūsų smegenys puikiai susietos su veidais ir jų išraiškomis. Tam tikros smegenų sritys specializuojasi veidų ir veido išraiškų atpažinime, be to, operacijos šiose srityse vyksta nepaprastai greitai ir mikliai.


Vida Press


Tikriausiai iš dalies dėl to, kad žmogaus smegenyse vyrauja veidų apdorojimo sistemos, dėl ko daugelis esame patyrę pareidolija vadinamą reiškinį, kai matome iliuzinius veidus objektuose, kurie neturi veido (pavyzdžiui, debesyse). Visai neseniai buvo kilęs furoras tarp liudininkų, mačiusių virš Niujorko skridusiame paukščių pulke akivaizdų žmogaus veidą. Turint omenyje mūsų polinkį į veidus ir pareidolines vizijas, vienas iš būdų išgauti emocinį atsaką į architektūros objektą – apeliuoti į smegenis taip, kad jos pastebėtų ir reaguotų į veido siunčiamus signalus. Internete yra keletas puikių pavyzdžių, kurie gali padėti įtikinti jus dėl tokių galimybių.


Kas, jeigu būtų įrankis, kuriuo galėtume objektyviai pamatuoti tikimybę, ar pastato fasadas gali sukelti pareidolinį atsaką? Kas, jeigu tas įrankis, skirtas veidams namuose aptikti, taip pat galėtų išmatuoti iš jų išraiškas? Michaelas Ostwaldas kartu su kolegomis iš Niukaslio universiteto (Anglija) sumanė sukurti tokią programą. Kompiuterių programinė įranga, kuri gali atpažinti veidus, šiais laikais nėra jokia naujiena. Pavyzdžiui, kai įkeliate nuotrauką į „Facebook“, galite pastebėti, kad ši interneto svetainė gali lengvai identifikuoti fotografijoje esančius veidus ir paskatinti jus pažymėti juos.


Taip pat vis labiau įprastu dalyku tampa programinė įranga, kuri nustato veido išraiškas. Atsiranda vis daugiau kompanijų, kurios rinkodaros tyrimams naudoja veido išraiškų analizę ir dauguma jų gali puikiai atlikti savo darbą – apibūdinti žmogaus veido išraišką, pasinaudodamos mažu pirminių emocijų rinkiniu.


M. Ostwaldo komanda, naudodama savo pačių sukurtą programinę įrangą, sumanė patikrinti idėją, ar galime išmatuoti pastatų pareidolinį potencialą. Tam jų kameros buvo nukreiptos į du skirtingus archetipinius pastatus. Vienas jų buvo Le Corbusier’s „Villa Savoye“ Paryžiaus priemiestyje, o kitas – Franko Lloydo Wrighto „Robie House“ Čikagoje. Labiau skirtis du namai ir juos sukūrusių architektų architektūros filosofijos tikrai negali.


„Villa Savoye“
„Villa Savoye“
Vida Press


Kaip galima matyti iš nuotraukų, „Villa Savoye“ su savo švaria geometrija, kurioje vyrauja dėžės forma ir nėra jokių ornamentų, ir visiškai plokščiu stogu – tikras modernumo įsikūnijimas. F. L. Wrighto namas su šlaitiniu stogu ir šiltomis bei įdomiomis tekstūromis atrodo kur kas draugiškiau.


Tad ką apie visa tai gali pasakyti vaizdo apdorojimo programinė įranga? Turint omenyje, kad tai buvo pirmas kartas, turbūt nenuostabu, kad rezultatai nebuvo visiškai aiškūs. Viena vertus, programinė įranga aptiko daug veidus primenančių vaizdų abiejuose pastatuose, tačiau tai stipriai veikė tiek paros metas, tiek metų sezonas. Prisiminus savąją su architektūra susijusią patirtį, tai visiškai nestebina. Juk tas pats namas gali atrodyti malonus pavasario rytą ir nedraugiškas ar net bauginantis šaltą žiemos vakarą.


„Villa Savoye“
„Villa Savoye“
Vida Press


Bet grįžkime prie namų skirtumų. Tie skirtumai buvo nežymūs, tačiau įdomūs. Abu namai buvo identifikuoti kaip pikti, tačiau F. L. Wrighto namas – mažiau piktas nei Le Corbusier. Taip pat pirmasis buvo šiek tiek laimingesnis nei antrasis, tačiau, apskritai paėmus, skirtumai buvo labai menki.


„Robie House“
„Robie House“
Vida Press


„Robie House“
„Robie House“
Vida Press


Panašu, kad tikroji M. Ostwaldo komandos darbo svarba slypi štai kame: jie suteikė mums naują, empiriškai pagrįstą mąstymą apie sąsajas tarp emocijų ir architektūros. Visi puikiai žino, kad tam tikrų vietų išvaizda veikia tai, kokius jausmus jos kelia. Regis, kad kai kurie namai mums sukelia liūdesį dar prieš įžengiant į juos, o kiti tarsi kviečia į vidų iš tolo. Šie mokslininkai nori mums pasakyti, kad tokios refleksyvios reakcijos į pastatų fasadus gali iš dalies būti nulemtos archainių smegenų schemų, kurių paskirtis – padėti mums valdyti savo emocinį ir socialinį gyvenimą. Nėra sunku nubrėžti tiesią liniją tarp šių tyrimo rezultatų ir architektūros teoretikų – senųjų laikų ir šiuolaikinių – minčių apie esminio ryšio tarp pastatų formų ir juose gyvenančių būtybių formų svarbą. Sąmoningai ar ne, tačiau kiekvieną kartą, kai architektas gatvėje įkurdina kokį nors naują pastatą, jis prisideda prie kiekvieno žmogaus, kontaktuojančio su šiuo pastatu, emocinio gyvenimo.


Šiai nuomonei antrina ir sichologė Irma Skruibienė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė: „Atrodo, vis daugiau kalbame apie tai, kaip mus supanti aplinka siejasi su emocijomis. Šiuo metu daug diskutuojama apie hyyge patyrimą, kurio koncepcija atskleidžia, tai, jog emocijas mums sukelia jaukus buvimas erdvėje – per pojūčius, buvimą santykyje, dabarties momento įsisąmoninimą.


Tai, kokias emocijas mums sukelia aplinka, daug priklauso ir nuo individualios patirties, ir nuo to, skirtingų asociacijų. Taip pat svarbi yra ir kultūrinė patirtis. Skandinavams kailis, menantis Vikingų istoriją, atliepia daug daugiau nei mums. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, labiau linkę save sieti su drobine tekstile ir lino kelio istorija.


Šiame straipsnyje, tuo tarpu, kalbama apie tai, kas būdinga visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų individualios patirties ar to, kokioje kultūroje jie užaugo. Tai, kaip aplinka veikia mūsų emocijas, gali būti labai universalu.

Būtent šis žinojimas atveria dideles galimybes žmogaus kuriamą aplinką projektuoti taip, kad joje būtų ne tik praktiška ar patogu gyventi, bet kuri taip pat prisidėtų prie saugumo, jaukumo, bendruomeniškumo jausmo.


Aplinkos psichologijos srities tyrimai atskleidžia, kad skirtinga urbanistinė aplinka gali prisidėti prie didesnio nusikalstamumo arba atvirkščiai – jį sumažinti. Taip pat apie tai, kokia aplinka buria bendruomeniniam buvimui, o kokia skatina visuomenės svetimėjimą. Manau, kad daugiau galvodami apie tai, kaip aplinkos objektai veikia mūsų emocijas, galėtume kurti ją tokią, kurioje gyventi būtų saugiau, ir kuri stiprintų bendrumo jausmą.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis