Didžialapė kartuolė (Aristolochia macrophylla) turi daug „seserų“, t.y. kitų rūšių kartuolių, bet Lietuvoje lauko sąlygomis iš jų auga tik kelios, o kitos, kilusios iš šiltųjų kraštų pas mus gali žiemoti tik kambario sąlygomis. Pati populiariausia yra būtent didžialapė kartuolė, tad apie ją ir pakalbėsime.
Šis vijoklinis sumedėjęs augalas, kuris botaniškai yra vadinamas liana, į Lietuvą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos. Pas mus jis gan retai auginamas, bet visiškai be reikalo, nes turi ne vieną privalumą. Pirmiausiai – kad ši kartuolė gali augti visiškame pavėsyje, o tokių augalų pas mus tikrai nedaug. Auga ji ir saulėtose vietose, bet tada žemė turėtų būti pakankamai drėgna (bet ne per šlapia). Pirmą ir stiprų įspūdį daro jos lapai, kurie yra tiesiog milžiniški, palyginus juos su kitų medžių ir krūmų lapais, jų plotis ir ilgis būna virš 30 cm, tad iš jų net galima pasigaminti vienkartinę kepurę nuo saulės. Lapai yra ryškiai žalios spalvos ir širdies formos, ilgais koteliais prisisegę prie stiebo; jie pradeda skleistis gegužės mėn. Rudenį nuo šalnų lapai pagelsta, vėliau paruduoja ir nukrenta, gausiai nuklodami žemę.
Taip pat kartuolė labai įdomiai žydi gegužės arba birželio mėn. Jos žiedeliai gan nedideli ir dažnai būna pasislėpę po lapais, bet jie išsiskiria reta forma ir spalva – yra lenkti ir panašūs į miniatiūrinius saksofonus, be to, nuspalvinti keliomis spalvomis, kurias sunku nusakyti, reikia tiesiog pamatyti „gyvai“. Tiesa, žiedai visai nekvepia, o netgi atvirkščiai, bet šis kvapas yra skirtas ne žmogaus nosiai, o vabzdžiams apdulkintojams. Lietuvoje tokių vabzdžių, kurie sugebėtų įlisti ir apdulkinti įmantrų žiedą yra labai mažai, bet retkarčiais ir ši kartuolė sunokina burbuolės formos sėklų dėžutes, kurios vėliau atsidaro ir iš jų ant žemės pabyra juodos sėklos. Sėklas galima pasėti ir užsiauginti savo augaliuką.
Didžiausias kartuolės privalumas, kurį dar retai kas pas mus panaudoja yra tai, kad ji – daugiametis vijoklis, galintis būti puikus augalas gyvatvorėms. Žinoma, kaip vijokliui jai reikės atramų, pvz., tokių kaip tinklinė tvora ar stulpai, ant kurių ji mikliai apsivynios. Auga ji labai greitai, vienas stiebas per metus gali ūgtelėti net apie 2 metrus. Stambūs žali lapai visiškai uždengs jūsų tvorą nuo gatvės. Net žiemą, lapams nukritus, gausūs ir žalios spalvos stiebai sudarys pakankamai tankią užsklandą. Nors kartuolė nėra iš reikliųjų augalų grupės, bet smėlingoje ir nederlingoje dirvoje ji neaugs, jai reikės vidutiniškai derlingos ir drėgnokos žemės, tad kartą metuose patręškite ją su universaliomis trąšomis pagal nustatytas normas. Žiemomis kartais vienas kitas stiebas apšąla, bet kaip ir dauguma vijoklių ji yra tikrai gyvybinga, tad apšalimų greičiausiai net nepastebėsite.
Jei nuspręsite auginti šias kartuoles savo gyvatvorėje, sodinkite augalus kas 2–2,5 m, nes jos greitai apsivynios tuščias vietas ir savaime sutankės. Tiesa, būtų geriau, jei arti tokios gyvatvorės neaugtų koks nors medelis, nes kartuolės labai greitai į jį įsiropš ir užstelbs savo lapija. Bet kartuoles galite drąsiai karpyti, jos nebijo genėjimo. Didžialapė kartuolė įspūdingai atrodo ne tik gyvatvorėse, bet ir pasodinta šalia aukštų stulpų (tik, žinoma, ne elektros), pastatų, pavėsinių ar kitų atramų, kurias ji greitai apgaubia tankia lapija.
Tad jei ieškote įdomaus, greitai augančio, tinkančio pavėsiui ir gyvatvorėms augalo – pabandykite auginti kartuolę, greičiausiai jums pavyks su ja susidraugauti.
