Akmenys krosnelėse dėliojami pagal dydį – viršuje sudedami mažesni akmenys, o apačioje sukraunami didžiausi. Priimta metalinėms krosnelėms rinktis didesnius, maždaug kumščio dydžio, o elektrinėse krosnelėse naudoti mažesnius.

Svarbu ne tik akmenų dydis, tačiau ir akmenų išdėliojimas. Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų žinoti - nesuversti jų bet kaip, o tvarkingai išdėlioti, tarp  jų paliekant tarpus, kad vyktų oro cirkuliacija. Didesnė akmenų krūva lemia daugiau garo, tačiau per didelė krūva gali stabdyti oro cirkuliaciją – taip negalėsite kokybiškai mėgautis pirties malonumais.

Akmenis būtina reguliariai patikrinti – nuo karščio ir drėgmės jie anksčiau ar vėliau trupės. Tad kartą kas pusantrų metų perrinkite akmenis. Sutrupėjusius, suskilusius ar trupančius be gailesčio išmeskite, į jų vietą sudėkite naujus. Atidžiausiai reikėtų tikrinti apatinius akmenis, nes būtent jie ir atlaiko didžiausią temperatūrą.

Pirtyse dažniausiai naudojami šių rūšių akmenys:

Tradiciniai lietuviški akmenys – natūralumo mėgėjų pasirinkimas nr. 1, nekainuojantis pinigų, tačiau užimantis laiko. Geriausia jei renkami ne lauko rieduliai, o lygūs ir glotnūs akmenys iš upės. Tiesa, natūralumas natūralumu, tačiau per laiką pastebėta keletas tokio metodo trūkumų. Pirčiai tinka ne visi akmenys, o prasčiausias sprendimas yra iš vidaus pradėję skilti akmenys, kadangi įkaitinti jie gali sureaguoti visiškai ne taip, kaip jums norėtųsi ir gali netgi sprogti. Rinktis tokius akmenis reikėtų gerai žinant, ką darote – senosios pirties ekspertų šalyje yra ne taip ir daug.

Ne itin patrauklios  ir jų savybės. Visų pirma – dėl jų ploto. Apvalus riedulys su krosnele ir kitais akmenimis sąveikauja mažesniu plotu, o tai atsiliepia šilumai. Taip pat pastebėta, kad gamtoje rasti akmenys nevienodai akumuliuoja šilumą.

Prekyboje esantys akmenys yra specialiai skaldyti, turi daugiau sąlyčio ploto, tad geriau įkaista nuo krosnelės ir geriau atiduoda šilumą kitiems akmenims. Specialiai kasti ir skaldyti akmenys paprastai nebūna turėję santykio su oru ir nebūna paveikti atmosferos ciklų.

Rinkoje jų siūloma įvairių rūšių. Jei nežinote, ką rinkts, geriausia,pasiklausinėti pažįstamų pirčių savininkų, kiek laiko turi ir kaip vertina konkrečius akmenis, o apskritai idealu tiesiog pabūti keliose pirtelėse ir kiekvieną kartą kaitinantis atkreipti dėmesį į naudojamus akmenis.

Tinka šios dažniausiai sutinkamos rūšys:

Keraminiai akmenys į šią kategoriją gali būti įtraukiami tik iš dalies – jie lygiavertiškai naudojami pirties krosnelėse, tačiau nėra iškasti, o yra specialiai pagaminami. pasižymi ypatingu ilgaamžiškumu, dėl savo porėtumo gerai tinka drėgnoms pirtims. 

Vulkanitas - itin populiarus ir patikimas, palyginus konservatyvios išvaizdos akmuo pasižymintis geromis įkaitimo ir šilumos atidavimo savybėmis, taip pat negąsdinantis didele kaina.

Gabro diabazas yra juodos spalvos akmuo. Jis ilgaamžis, efektyviai kaupia ir atiduoda šilumą, kaisdamas neišskiria medžiagų.

Žadeitas – išskirtinis akmuo tiek savo išvaizda, tiek aukšta kaina. Šis akmuo yra žalsvas, sukelia lengvą, palaipsniui besiformuojantį garą, tad itin tinka švelnios pirties mėgėjams. Nors to ir nelabai išeitų patikrinti, tačiau jo pardavėjai nuolatos pabrėžia teigiamą jo naudą įvairioms žmogaus organizmo dalims.

Avietinis kvarcitas (porfyras) ir baltasis kvarcitas yra panašių savybių pirties akmenys. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pirmasis yra rusvai rausvos (avietinės) spalvos, antrasis balsvas. Turi didelį tankį mažą šiluminį pralaidumą, kuris leidžia išgauti švelnų garą. Pasižymi ilgaamžiškumu bei atsparumu karščiui.

Muilo akmuo (talkochloritas) – gerai akumuliuoja ir praleidžia šilumą, yra atsparus karščiui. Teigiama, kad jis sukuria švelnų, panašų į žadeito akmens, garą. 

Nežiūrint į tai, kur įsigijote ar prisirinkote akmenų, prieš dedant į krosnelę, juos rekomenduojama nuplauti. Akmenis galima saikingai maišyti, pridedant skirtingų rūšių, tiesa, tai daugiau daroma dėl estetinio vaizdo, gražiau atrodančius akmenis dedant ant viršaus. Ženkliai geresnio efekto dėl to, nereikėtų tikėtis.