Lietuvoje auga keturios savaiminės rūšys – karpotasis beržas (Betula pendula), plaukuotasis beržas (Betula pubescens), liekninis beržas (Betula humilis), beržas keružis (Betula nana) bei keletas įvežtinių rūšių.
Šerdies spalva paprastai yra ruda su šviesiai rausvu atspalviu, balanos spalva – beveik balta. Kartais įmanoma ir raštuota tekstūra su plačiu banguotumu, kažką panašaus galima pamatyti ir vyšnios medienoje. Iš esmės metinių rievių spalva nesiskiria, kas sąlygoja beržo šiek tiek nuobodžią, vienodą išvaizdą. Natūralaus blizgesio beveik nėra.
Išdžiūvusios (iki 15 % drėgmės) medienos tankis - 650 kg/m3
Pati mediena yra vidutinio kietumo, tačiau gana stipti ir sunkiai skylanti. Vis dėlto beržas mažai atsparus puvimui, todėl jo nerekomenduojama naudoti lauke ar tokiose vietose kaip pirtis. Beržo mediena lėtai džiūsta, yra greitai gendanti, gali skilti veikiama įvairių elementų. Taip pat mediena yra jautri vabzdžiams.
Paprastai beržas yra lengvai apdirbama rankomis ar staklėmis, nors beržo lentos gali ir skilti mechaninio apdirbimo metu. Beržo mediena gerai klijuojama.
Daugiausiai beržo mediena naudojama dirbiniams. Nors ir pakankamai atspari krūviams, dėl drėgmės nelabai tinka statybiniams darbams.
Vienas žinomiausių ir įprasčiausių tokios medienos panaudojimo būdų - malkos. Beržinės malkos dėl savo kainos ir kaitrumo savybių yra itin populiarios tarp biokuru kūrenančių savininkų, tačiau beržas turi ir trūkumą - tokios malkos palieka daug pelenų ir dervų, dažniau reikia valyti kaminą.
Daugiausia beržo mediena naudojama smulkiems medienos dirbiniams, pavyzdžiui įrankių rankenoms, taip pat beržas gali būti naudojamas faneros ar lukšto gamybai. Be įprastų faneros lakštų, beržas naudojamas ir gaminti durims, baldams ar dailylentėms. Ankstesniais laikais jo panaudojimas buvo universalesnis - iš plonų žievės sluoksnių buvo gaminami indai, dėžutės, ir netgi valtys (kanojos). Iš lapuotų beržo šakų taip pat gaminamos vantos.
