„B10 Haus“ pagrįstas Berlyne įgyvendinamu panašiu projektu. Šis kūrinys, pasitelkdamas naujausias tvarumo ir išmaniųjų namų technologijas, perrašė ateities namo viziją. Namas suprojektuotas pagaminti 200 % energijos – šis tikslas turėtų būti pasiektas jau kitais metais. „B10 Haus“, įrengtas Vaisenhofo kvartale, nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio garsėjančiame architektūriniais eksperimentais, − tai architekto Wernerio Sobeko kūrinys, įkvėptas Vokietiją apėmusio atsinaujinančiosios energijos judėjimo. Atsinaujinantys energijos šaltiniai jau dabar pagamina 27 % visos elektros energijos, o 2050 m. šis skaičius turėtų išaugti iki 80 %. Pats namas – tai nedidelė modulinė konstrukcija, pagaminta iš dviejų dalių. Į numatytą vietą Štutgarte ji atgabenta sunkvežimiu su platforma. Beveik visas namas yra perdirbamas, o jam sujungti naudotas labai nedidelis kiekis toksiškų klijų. „AlphaEOS“, vienos iš projektą įgyvendinančių bendrovių, tyrimų ir plėtros skyriaus inžinierius Thorstenas Klausas pastatą apibūdina kaip visiškai tvarų išmanųjį namą.
„Tai naujas požiūris į atsinaujinančiosios energijos revoliuciją“, − „Wired.co.uk“ teigė T. Klausas.
Nuo pastatymo 2014 m. liepą pastatas buvo naudojamas kaip biurų erdvė, tačiau netrukus jis bus paverstas namu dviem žmonėms, kurie čia praleis visą savo gyvenimą. Namas šiuo metu pagamina 100 % jam reikalingos energijos, tačiau T. Klausas įsitikinęs, kad tolesnė optimizacija padės šį skaičių padidinti iki 200 %. Pastačius 100 ar 1000 tokių namų, bus galima kalbėti apie esminius pokyčius. Atsižvelgiant į sklypo dydį, namas projektuotas nedidelis: jo ilgis 64 m, o pločio užtenka tik vienai eilei kambarių. Pastato karkasas pagamintas iš neapdirbtos tvarių miškų medienos, vidinėms sienoms panaudotas įtempiamasis audinys. Lubose įtaisytas įtempiamojo audinio plokštes galima atkabinti bei pakeisti ir taip atnaujinti spalvinę gamą. Visi šviestuvai prisegami prie lubų, juos lengva nuimti ar pakoreguoti. „B10 Haus“ išorė padengta balto stiklo ir silicio plokšte, saugančia neapdirbtą medieną nuo gamtos stichijų.
Tiesa, naudojamas ir plienas bei aliuminis, tačiau, kaip tikina T. Klausas, netvarių ir toksiškų medžiagų naudota minimaliai. Gyvenamoji „B10 Haus“ erdvė padalyta į keturias modulines dalis: prieangį, svetainę, valgomąjį ir virtuvę. Įrengtas ir nedidelis dušo kambarys bei atskiras tualetas, o didžiąją galinės namo pusės dalį užima gausybė mechanizmų nuo didžiulės ličio jonų baterijos iki hidraulinės maišymo sistemos, leidžiančios išmaniai sujungti skirtingas tvarias šildymo ir aušinimo sistemas. Atskiras modulis viename namo gale skirtas išmaniajam elektromobiliui, kraunamam saulės elementais.
Nors galėtų būti gyvenamas, „B10 Haus“ kol kas lieka tyrimų projektu. Viena siena slepia milžinišką serverių stovą; šie serveriai siunčia gausybę namo užfiksuotų jutiminių duomenų į netoli esantį universitetą. Ši informacija kartu su Berlyne vykdomo panašaus projekto duomenimis gali gerokai pakeisti ateities tvarius namus ir biurus. Projektas pagrįstas architekto W. Sobeko „trigubo nulio“ koncepcija: nulinė energija, nulinės emisijos ir nulinės atliekos. Name atliekos nedeginamos – ant stogo įrengti 40 saulės kolektorių, esant didžiausiam galingumui, pagamina 10 kW energijos per valandą, o tai daugiau, nei reikia namui. Atsinaujinančiosios energijos bendrovės „Knubix“ pagaminta 11 kW galingumo ličio jonų baterija kaupia piko metu pagamintą energiją, kuri vėliau naudojama naktimis ir apniukusiomis dienomis.
Namas šiuo metu naudojamas kaip įvairių sujungtų namų ir tvarumo technologijų bandymų laboratorija. Viskas valdoma internetine programa, o demonstracija siunčiama į „Wired iPad“ planšetinį kompiuterį. Šia programa kontroliuojamos šviesos, šildymas, žaliuzės ir net didžiulės langinės, uždengiančios priekinį pastato fasadą. Anot T. Klauso, „B10 Haus“ informaciją renka ir iš savo gyventojų. Tarkime, namui nustačius, kad elektromobilis artėja prie namų, įjungiamas šildymas. Virtuvės įrenginiai taip pat sujungti: viryklė, indaplovė, šaldytuvas ir skalbyklė su džiovykle valdomi ta pačia daviklių ir kompiuterių sistema, leidžiančia optimaliai išnaudoti energiją. Radiaciniai davikliai lauke ir šilumos davikliai sienose taip pat sufleruoja namui, kaip naudoti energiją ir tapti dar išmanesniam.
Toks aukštųjų technologijų namas atsieina nepigiai. Tikslius skaičius sunku nustatyti, tačiau T. Klausas spėja, kad medinė namo dėžutė kainuoja 100 tūkst. eurų, o name taikomų technologijų vertė – 600 tūkst. eurų. Į šiuos skaičius neįeina tyrimų ir programinės įrangos, kuria valdomas namas, kaina. Projektą įgyvendinanti komanda tikisi, kad, padidinus gamybos apimtis ir atsisakius kai kurios eksperimentinės technologijos, bus galima gerokai sumažinti sąnaudas. T. Klauso nuomone, projektas praplečia technologijų ir tvarumo ribas. Pasak inžinieriaus, tokie pastatai galėtų būti naudojami ir kaip pigesnė bei ekologiškesnė alternatyva seniems namams modernizuoti. Ateityje naujų, itin tvarių biurų ir gyvenamųjų namų pagamintos energijos perteklius galėtų būti tiekiamas seniems pastatams arba elektros tinklams.
