Gyvybės medis mūsų namuose – kas tai?

Gamtos arba dabar įprasta sakyti botanikos interjere tema šiandien kalbama ypač plačiai. Diskutuojama apie madą, tendencijas, tvarumą, ekologiją, problemas susijusias su priežiūra ir t.t. Įdomu tai, kad tokie tekstai yra skirti maždaug pusei mūsų planetos gyventojų. Visiems kitiems, ypač žmonėms iš Tolimųjų Rytų, gamta vis dar yra žavesys, paslaptis ir didybė. Mes lietuviai, mąstantys moderniai, taip pat dar visai neseniai turėjome sakralų požiūrį į gamtą. Laimei šiandien, religijotyros ir psichologijos mokslo dėka, tokią archajišką pasaulėžiūrą galime rekonstruoti.

N. Vėliaus teigimu baltų pasaulis buvo orientuojamas pagal Pasaulio medžio įvaizdį. Lietuvių senojoje kulto tradicijoje medžiai ir miškai buvo tokie reikšmingi, kad net XX a. aptinkami etnografinėse dainose – obelėlė, grūšelė, liepelė ir t.t. Jie buvo vertinami, nes atitiko, buvo panašūs į mitologinį Gyvybės medį – šaknys (požemis), kamienas (žemė), viršūnės (dangus). Tai buvo ženklai, simbolizuojantys gyvybę, jaunystę, nemirtingumą ir išmintį. Medžiai išreiškė viską, kas archajiškam žmogus buvo realybė ir šventumas.

Shutterstock

Labai svarbu suprasti, kas lietuviams buvo šventumas. Reikia pasakyti, kad kitų civilizacijų kontekste, jis nebuvo nei unikalus, nei išskirtinis. Tai buvo ypatingas patyrimas per „šventus“ daiktus išgyventi transcendenciją. Šiam reiškiniui religijotyrininkas M. Elijadė suteikė hierofanijos terminą, kuris įvardina, kad mums apsireiškia kažkas šventa.

Shutterstock

Labai svarbu suprasti, kad daiktas, kuris tik rodo į „kažką“, savo substancijos nekeičia. Lietuviams šventi medžiai ir giraitės niekada nebuvo kulto objektai. Anot G. Beresnevičiaus, jie buvo tik žmonių ir dievų tarpininkai, mediatoriai, bendrystės priemonė. Todėl labai ryžtingai turėtumėm atmesti lietuviams primetamą „medžių garbinimo“ kultą.

Shutterstock

Šventumas mūsų protėviams buvo toks svarbus, kad be jo realybė buvo beprasmė. Archajiška artimiausia aplinka buvo prisotinta šventenybių – piliakalniai, medžiai, žalčiai ir t.t. Tokiu būdu visas pasaulis, o ne atskiri jo fragmentai, buvo sakralūs.

Shutterstock

Šiandien tokio vientiso pasaulėvaizdžio mes nebeturime. Moderniam žmogui būdinga fragmentacija – artimiausia aplinka supasaulietinta, desakralizuota, o prie šventų daiktų prisiliečiama bažnyčiose arba ekskursijose. Tuo tarpu ir moderniuose namuose žmogui reikalingi ženklai, per kuriuos jis galėtų išgyventi transcendenciją.

Shutterstock

Tokiu šventenybės simboliu galėtų tapti kambariniai augalai, kurie turėtų medžio charakteristikas. Būdami panašūs į Gyvybės medį, mūsų pasąmonės gelmėse jie sužadintų mitologinę atmintį, primenančią Rojaus sodo laikus, kai realybė buvo prasminga ir tobula.

Šaltinis: www.valaviciute.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis