Pripažintas grafikas ir iliustruotojas neneigia, kad yra namisėda, o geriausiai jaučiasi savo sodyboje. „Tenai viskas aišku, žinau, kur kas padėta, ką darau ir kas bus toliau“, – viename interviu yra prisipažinęs R. Kepežinskas. Nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus dailės akademijos profesorius seną medinę sodybą perstatinėja ir remontuoja pats. „Jis labai darbštus, viską savo rankomis daro. Mūrija, akmenis tampo – kad tik piešti nereikėtų“, – juokiasi žmona. Prikelti sodybos pastatus naujakuriams padėjo šviesaus atminimo meistras Vytas Kavaliauskas.

Sidabrinis jubiliejus
Sodybą Trakų rajone, prie Galnio ežero, R. Kepežinskas, žmonos ir bičiulių vadinamas Keptu, nusipirko prieš dvidešimt penkerius metus. Prirodė kiek anksčiau prie to paties ežero kurtis pradėję draugai – tapytojas Vytenis Lingys su žmona Gaiva. Tada, besibaigiant sovietmečiui, sodybai įsigyti reikėjo ne tik pinigų (kainavo brangiai – 5000 rublių), bet ir įvairių leidimų – kolūkio pirmininko, rajono vykdomojo komiteto. Pirmajam menininkas buvo prisižadėjęs, žmonos žodžiais, „piešti stenduose visokias kiaules“.

Vietos valdžios tarpininkavimo raštą, rašytą lietuviškai pagal rusišką tvarką (tad su tėvavardžiu Rimvydas Pranovič), taip pat pavyko gauti. Sodybos pirkimo istorija, dokumentai, nuotraukos sudėtos į dienoraštį. 1987 m. birželio 16 d. įrašas liudija: „Daviau dar 500 rublių rankpinigių, nuotaika vidutinė, labai lyja, privažiavimo nėra.“ Tų pačių metų spalio 20 d. dienoraštyje atsiranda įrašas: „Galų gale apsiforminau namą. Pasibučiavau su šeimininku. Reikia: ruberoido, vinių, šiferio.“ Iki šiol sodyboje nėra patogumų, nes vasarotojai jų nepasigenda – prausiasi pirtyje arba ežere. (Viena iš taisyklių: besišvarinantiesiems ežere draudžiama naudoti chemiją.) 

Baldai – suneštiniai
Kelias į sodybą eina per iš Galnio ištekantį upelį. Kai šis patvinsta, automobilius tenka palikti ant kranto: tada svečių pasitikti kelis šimtus metrų einama su karučiu – daiktams susidėti. Viename gyvenamojo namo gale išlikęs senas įėjimas pro gonką, bet dabar į vidų vaikštoma ne pro jį, o iš kitos pusės, per vėliau statytą verandą. Į kairę nuo pirmojo aukšto koridoriaus yra su gyvenamuoju kambariu sujungta virtuvė, į dešinę – nedidelis šeimininkų miegamasis. Svečiams miegoti skirta sienomis nesudalyta palėpė.
Šeimininkė pasakoja, kad baldų į sodybą nepirko: iš buto Vilniuje pervežė senas virtuvės spinteles, o lovas, fotelius ir kitką atidavė bičiuliai, pažįstami. „Kažkas nori atsikratyti, o mes priimam“, – juokiasi Daiva.
Maistą ji ruošia ant nedidelės dujinės viryklės arba ant malkomis kūrenamos krosnies. Produktams laikyti skirti du šaldytuvai, vienas jų – galima sakyti, antikvarinis, bet dar veikiantis sovietinis „Zil Moskva“: tokie, rakinami su spynomis, buvo labai pravartūs vadinamųjų komunalkių laikais. Šį lobį padovanojo bičiulis tapytojas Raimundas Sližys (jo, deja, jau nebėra). Abiejų šaldytuvų durelės dekoruotos ne tik dėl originalumo, bet ir praktiniais sumetimais – kad nesigvieštų daiktus perpardavinėjantys vagys. Tarp „Zil Moskva“ pagražinimų yra ir Rimvydo kurtas festivalio LIFE ženklas. Tarp Rimvydo dėka į sodybą atkeliavusių daiktų – ir lentynose surikiuoti mediniai kurpaliai. Šiems, kaip ir įvairioms skrybėlėms, pasak žmonos, „Keptas jaučia silpnybę“.

Linksma vietelė

Gražiu oru šeima ir draugai įsitaiso akmenimis grįstoje verandoje.

Pasak Daivos, pasitvirtino ankstesnio šeimininko teiginys, kad čia – linksma vietelė. Vakarojant joje gimsta naujos taisyklės, šios vėliau užrašomos sąsiuvinyje. Viena – „Kam nepatinka – autobusas 17.20.“ Ja, regis, dar nepasinaudojo nė vienas. Dar kelios: „Jei ko nors nori, tai ir atsivežk“; „Paskutinis gesina šviesą, pirmas atsikėlęs verda kavą. Visiems“; „Tualeto bibliotekėlė į namus nenešama“; „Jei turi kvailų draugų, juos kvieskis pas save.“
Ant laukujų namo durų kabo medinis užrašas „Santa Julija“. Mediniai pavadinimai žymi ir kitus sodybos pastatus. Štai buvusiame tvartuke įsikūręs „Karpio klubas“. Galima sakyti, kad tai – lauko židinys mėsai kepti, tik po stogu.

Atspėjote, kalkėmis baltintą židinį iš molio nulipdė šeimininkas. Buvęs klojimas, kuriame dailininkas yra įsirengęs dirbtuves (čia stovi ir grafikos presas), vadinasi „Daivužine“, mat jį griauti vyrą atkalbėjo žmona. Prie kluono prigludęs naujausias sodybos statinys – namelis su širdele (tiesą sakant, be jokios širdelės). Jo kraigą puošia skaičius 12 (tai yra šie metai – 2012-ieji). Taigi sodybos gyvenimą Rimvydas dokumentuoja ne tik dienoraštyje, bet ir taip. Štai skaičiai po laiptais į verandą liudija, kad ji statyta 2005 metais. 

Tėvo atminimas
Sodybos kiemą puošia koplytstulpis, drožtas dailininko tėvo, dabar jau šviesaus atminimo Prano Kepežinsko. Į koplytstulpį įkeltos ne šventųjų, o Lietuvos kario ir jo žirgo medinės skulptūrėlės. Tėvo rankų kūrinys yra ir pašiūrėje šalia „Karpio klubo“ įkurdintas medinis dažytas gandras. 

Iš buvusių šeimininkų paveldėtas senų obelų sodas dabar jau praretintas, todėl iš kiemo atsiveria vaizdas į ežerą (anksčiau jį užstodavo medžiai). Įvairių šalių vėliavos ir lanksvų gyvatvorė žymi vieną sklypo kraštą.

Vėjo plaikstomi valstybių embleminiai ženklai ilgainiui suplyšta, tad juos tenka keisti. Beje, kelių neatpažintų net geografiją gerai išmanantys svečiai, nes tokių valstybių tiesiog nėra. Vėliavas sukūrė ir, išsitraukęs siuvimo mašiną, pasiuvo pokštus mėgstantis nagingas šeimininkas.

Nuotraukos - Annos Stanevičienės