Anksčiau viename atokesniame sostinės rajone gyvenusi Renata sako, kad dabartinis butas atitinka visus įsivaizduotus kriterijus. Jis yra miesto centre, o kadangi ir darbovietė yra centre, moteris išvengia automobilių grūsčių: į darbą eina pėsčiomis. Jei savaitgalį sumano papusryčiauti senamiesčio kavinukėje, kelio – tik kelios minutės, gali nušlepsėti ir su šlepetėmis. Dar šeimininkė norėjo židinio, didelio vonios kambario ir būtinai – balkono. Dabar pastarajame Renata ne tik geria rytinę kavą, bet ir augina gėles, bazilikus, čiobrelius, kitus prieskonius ir net pomidorus.
Namas, kuriame yra Renatos butas, statytas 1860–1914 metais, jo laiptinėje išlikęs paveldo objektas – apvali koklių krosnis. Beveik devyniasdešimties kvadratinių metrų pašnekovės butas yra viršutiniame – trečiajame – aukšte. Jį Renata pirko dar nebaigtą remontuoti, tačiau ankstesni šeimininkai jau buvo nuveikę nemažai svarbių darbų – pakeitę vamzdžius, elektros instaliaciją, atidengę senų plytų sieną.
Įėjus pro laukujes buto duris patenkama į bendrą virtuvės ir svetainės erdvę. Už jos yra miegamasis, vonia ir vadinamasis Roko kambarys. Sūnus mamos namuose tėra labai laukiamas svečias, mat išvažiavo į Londoną studijuoti fotografijos ir ten pasiliko. Renata čia gyvena su vyru Vaidu – jei neskaičiuosime kalbančios papūgos.
Daryk kitaip, daryk pati
Šeimininkė pasakoja, kad namus įrengti jai padėjusią dizainerę Agnę Petrutytę, kaip ekonomiškų, bet originalių būstų kūrėją, prirodė pažįstami. Nors Agnė, kaip ir Renata, pagal išsilavinimą – filologė, butą remontavusiems statybininkams, paprastai mėginantiems išsisukti – esą to įgyvendinti neįmanoma, aiškino, kaip vonioje padaryti nuolydį ar sukloti plyteles, atlikti kitus darbus. Dekoratorė buto sienoms išrinko neutralią dramblio kaulo spalvą, o pušines grindis pasiūlė pasendinti – nudažyti tamsiu beicu. Renata jai dėkinga ir už patarimą virtuvės, vonios spinteles daryti aukštesnes nei standartinės, kad šeimininkams nereikėtų kūprintis.
Dizainerės suprojektuotus vonios ir virtuvės baldus iš ąžuolo pagamino meistras Ričardas Vasilevskis. Šeimininkė džiaugiasi, kad nepasidavė stereotipams ir vonioje sudėjo medines grindis, dalį virtuvės sienos (tą, kurios nedengia baldų komplektas) išklijavo ne plytelėmis, o lakuota medine juosta. Renata sako, kad gamina daug ir dažnai, o aptaškytas medis puikiai nusivalo drėgnu skudurėliu. Dar Agnė išmokė šeimininkę sendinti medines duris, paveikslų rėmus, padėjo neatpažįstamai pakeisti nykią sovietinę spintą: keli įrankiai, dažai, naujos rankenos, savaitė darbo, ir štai jums – „antikvarinis“ baldas. Arba – šviestuvai: nauji paprasti buvo nupurkšti dažais, dar kelios gudrybės, ir dabar virtuvėje kaba panašūs į senovinius.
Perka lietuvišką
„Man patinka lietuviški baldai – dėl neįmantraus dizaino. Nemėgstu didelių odinių“, – sako Renata.
Lietuviškos yra svetainėje ir Roko kambaryje stovinčios išskleidžiamos sofos, o patogi miegamojo lova atkeliavo iš parduotuvės „Ikea“. Kai kurie baldai – ąžuolinė raižyta spinta (šios grožis išryškėjo nušlifavus dažus), puošnus vonios veidrodis – iš sendaikčių parduotuvių, sandėlių.
Svetainėje esantys foteliai, sėdmaišiai, toršeras su angeliukais, žvakidės ir dar daug kitų daiktų į Vilnių atkeliavo iš Amerikos – ten Renata ir Vaidas gyveno devynerius metus. Moteris sako Lietuvoje pasigendanti įperkamų dirbtinių gėlių, kristalų, kitų interjero detalių. Sūnaus kambarį puošiantys šviestuvai iš metalinių paukščių narvelių kurti pačios Renatos. Ji numezgė bei dekoravo ir miegamojo toršero gaubtą, kristalais pagyvino medinį svetainės šviestuvą.
Šildo ir puošia
Bene daugiausiai investicijų, pasakoja moteris, pareikalavo svetainėje stovintis pusapvalis židinys. Kokliai – „Dvarčionių keramikos“ meistrų darbas. Name veikia centrinio šildymo sistema, todėl židinys ypač praverčia, kai lauke jau žvarbu, o šildymas dar neįjungtas. Malkų šeimininkė dažniausiai atsiveža automobilio bagažinėje iš šalia Šiaulių gyvenančių tėvų, po glėbelį susinešioja į trečią aukštą. Beje, nerta lininė virtuvės stalą dengianti staltiesė, kiti Renatos branginami rankdarbiai yra mamos rankų darbo: ponia Eugenija nėriniams skiria visus žiemos vakarus.
Renatos ir Vaido namus puošia ir draugų kurti paveikslai. Keli – Amerikoje gyvenančios Laimutės Sprangauskaitės. Šios tapytojos darbus galima atpažinti iš burbuliukų – jie atrodo tarsi priklijuoti, stikliniai. Vienas draugės tapytas paveikslas su vyšniomis puikuojasi ant pačios dailininkės dovanoto seno molberto. Ant sienos kabantį „Trio“, vaizduojantį tris muzikantus, nutapė ir padovanojo bičiulis Martynas Ivinskas. Svetainėje ant sienos kabančią nespalvotą džentelmeno su varlyte ir pensnė fotografiją sukūrė Rokas, tai – jo bakalauro darbo dalis. Lietuviui pozavo Londono uždaro ūsuočių klubo nariai: šie vyrai susirenka aptarti ūsų auginimo, kirpimo, priežiūros reikalų. Ant kitos svetainės sienos – modeliu dirbančios sūnaus draugės Julijos fotoportretas.
Su pavasariu!
Erdvus, apie kokį ir svajojo Renata, vonios kambarys su langu atspindi šeimininkės pomėgius. Patalpos kampe įrengtas dušas skirtas praustis, o lietuviška lieto marmuro vonia – atsipalaiduoti mėgaujantis žvakių šviesa ir miela muzika. Vonioje stebina kriauklių gausa. Daug keliaujanti ir gulinėti paplūdimiuose nemėgstanti moteris sako, kad bangų glostomose pakrantėse „dirba“ – renka šias gamtos gėrybes. Čia yra parsivežtų iš Havajų, Dominikos Respublikos, kitų vietų. Stikliniuose induose – ir atostogas Arubos saloje, Floridoje, kituose šiltuosiuose kraštuose menantis smėlis.
Atsipalaiduoti, pamiršti dienos įtampą Renatai padeda ir mylima augintinė – pilkoji Afrikos papūga Bono. Erdvus jos narvas stovi svetainėje, tačiau paukštis labiausiai mėgsta laisvę. Beje, – ir žmogišką maistą: šaltibarščius, tortus, rūkytas dešreles. Bono geba pamėgdžioti telefono melodiją, policijos sireną. O namiškius ir svečius prajuokina šaukdama: „Su pavasariu!“, „Duok bučkį“, „Aš karys – turiu žirgą, duok kardą.“ Beje, gudruolė moka naudotis unitazu, tačiau takto kartais jai pristinga: mėgsta kartoti tualete išgirstus garsus.
