Pradėjau jas šaldyti, o kai atsirado specialios elektrinės uogų džiovyklės, ir džiovinti. Ypač vertingos džiovintos juodųjų serbentų uogos. Jas skanu valgyti vienas, galima dėti į košes, plikyti vandeniu ir gerti arbatą. Kasmet, nuskynusi juodųjų serbentų uogas, pasiskinu ir prisidžiovinu jų lapų. Skinu juos su visomis šakelėmis. Pastebėjau, kad tada serbentai labiau šakojasi, būna gausesnis jų derlius.
Juodųjų serbentų krūmas dera 8–10 metus, todėl patarčiau ne vargti su senais krūmais, o sodinti naujus. Stambiausios uogos būna ant 1–2 metų ūglių. Įsitikinau, kad neverta palikti šakų, senesnių negu 3 metų. Krūme turi būti 15–20 vienmečių ir dvimečių šakų. Liepą–rugpjūtį apžiūriu krūmus ir pašalinu silpnus ūglius. Geriausia krūme palikti 4–5 stiprius ūglius. Visada šalinu ant žemės gulančias šakas, nes jos trukdo pjauti žolę, ant jų augančios uogos būna nešvarios ir greitai pūva.
Kiekvieną rudenį į žemę prie juodųjų serbentų krūmo įterpiu 50 g superfosfato ir 15 g kalio sulfato. Tai daryti reikia labai atsargiai, nes šių augalų šaknys paviršinės, tad jas lengva pažeisti. Juoduosius serbentus galima mulčiuoti nupjauta žole, tada išgaruoja mažiau drėgmės.
Geresnį juodųjų serbentų derlių imsite, jei papildomai patręšite juos po žydėjimo. Aš palaistau galvijų mėšlo (1:10), paukščių (1:20) mėšlo ir vandens mišiniu.
Norintiesiems ir kitais metais gauti gausų šių uogų derlių patarčiau jas nuskynus nepamiršti krūmų. Laistyti juoduosius serbentus būtina ne tik augant naujiems ūgliams (birželį), bet ir formuojantis kitų metų žiediniams pumpurams (rugpjūtį–rugsėjį). Kai labai sausa, laistau kartą per savaitę.
Kartais kaimynai stebisi, kodėl tiek daug tupinėju apie juoduosius serbentus. Tada aš jiems paaiškinu, kad ne kas kitas, o visą žiemą valgomos juodųjų serbentų uogos mūsų šeimai padeda apsiginti nuo peršalimo ligų. Nepamenu, kada sirgome gripu.
Britų mokslininkai nustatė, kad iš visų Didžiojoje Britanijoje augančių uogų naudingiausios žmogaus sveikatai yra juodųjų serbentų uogos.
Atlikus testus nustatyta, kad šios uogos apsaugo nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, neleidžia susilpnėti protinei garbaus amžiaus žmonių veiklai.
Juodieji serbentai visas kitas uogas lenkia vitaminų, mineralų ir kitų juose esančių naudingų medžiagų kiekiu bei koncentracija.
Atlikę tyrimus, britų mokslininkai taip pat nustatė, kad juodųjų serbentų uogos apsaugo ir nuo diabeto.
Juodieji serbentai (Ribes nigrum) priklauso agrastinių šeimai. Laukiniai serbentai auga Europoje, Sibire, Kazachstano šiaurės rytuose.
Juodųjų serbentų uogos yra natūralus vitaminų, ypač vitamino C, koncentratas. Uogose yra 85 proc. vandens, 1 proc. baltymų, 8 proc. angliavandenių, 2,3 proc. organinių rūgščių (citrinų, obuolių, gintaro, fosforo ir salicilo), 0,5 proc. pektinų, vitaminų K, E, B, B2 , PP, karotino, kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies.
Net konservuotose juodųjų serbentų uogose išlieka dauguma naudingų medžiagų. Serbentų lapai dėl aromato naudojami konservuojant daržo gėrybes.
Norint ilgiau turėti šviežių juodųjų serbentų, verta pasisodinti įvairiu laiku derančių jų krūmų. Pagal derėjimo laiką juodieji serbentai skirstomi į ankstyvuosius, vidutinio ankstyvumo, vėlyvuosius ir itin vėlyvus.
Labai ankstyvi juodieji serbentai: Kastyčiai, Joniniai, Sejanec Golubki.
Ankstyvieji juodieji serbentai, kurių uogos sunoksta iki liepos 1 d.: Primorskij Čempion, Raniaja, Severianka, Beloruskaja sladkaja, Čiornyj žemčiug, Sartai, Gojai.
Vidutinio ankstyvumo juodieji serbentai, kurių uogos sunoksta iki liepos 7 d.: Boskoop giant, Davison’s Eight, Almiai, Lija Plodorodnaja, Davison’s, Gagatai, Minaj Šmyriov, Svyriai, Titania, Vyčiai, Zagadka, Senjorai, Dailiai, Svajai.
Vėlyvieji, kurių uogos sunoksta iki liepos 18 d.: Ben Alder, Ben Tirran, Brödtorp, Salviai.
Itin vėlyvi juodieji serbentai – Vakariai.
