Kibo į darbus
Pedagoginį išsilavinimą turinčią Aureliją sunku pavadinti kaimo turizmu užsiimančia verslininke. Jai svarbu ne pelnas, o galimybė puoselėti tautos dvasią, perduoti tėvų ir senelių išsaugotas vertybes.
Ilgus metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, Aurelija nė negalvojo, kad išėjusi į pensiją imsis kaimo turizmo verslo. „Mano vyras Vydas – tikras suvalkietis. Jo seneliai buvo stiprūs ūkininkai. Prieš penkiolika metų pamatęs, kad parduodama labai gerai išsilaikiusi suvalkiečių sodyba netoli Jurbarko, Vydas nusprendė įsigyti ją. Sako, jautėsi taip, tarsi būtų arčiau savęs atkėlęs tėviškę“, – pasakojo moteris. Anot jos, nuostabu tai, kad dauguma sodybos statinių buvo išlikę, nors sovietmečiu jie priklausė kolūkiui.
Visa Rutkų šeima – Aurelija, jos vyras Vydas, trys vaikai – ir dar į talką pakviesti draugai, atsiraitoję rankoves, ėmė kuopti senuosius pastatus. Apleistas ūkininkų kiemas atgijo, jame aidėjo laimingų žmonių balsai. Už tvarto buvusi kūdra tapo dideliu tvenkiniu. Prie jo išdygo rąstinė pirtis. Mažiausiai teko vargti su gyvenamuoju namu, kurį suvalkiečiai vadina „stuba“.
„Leiskite atšokti vestuvę“
Gyvenantys nuosavame name netoli Jurbarko Rutkai manė, kad, kol turės darbus, įsigytoje sodyboje leis tik savaitgalius, o išėję į pensiją galės vasaroti. Tačiau teko keisti planus. „Kartą mums darbuojantis kieme atėjo jauna pora ir paprašė leisti sodyboje atšokti vestuves. Esą jiems nieko kito nereikia – tik stogo ir kiemo, kuriame galėtų šokti. Ką gi daryti, jei jauni žmonės taip gražiai prašo, leidome. Po kiek laiko vėl tas pats – „leiskite atšokti vestuvę“: mat suvalkiečiai sako ne „vestuvės“, o „vestuvė“. Tada supratome, kad įsigijome ne šiaip sau sodybą“, – linksmai vedžiodama po kiemą ir barškinama krūva raktų, tarsi Ievos Simonaitytės aprašytoji Pikčiurnienė, pasakojo Aurelija. Tiesa, tie raktai jos rankose buvo ne tam, kad nuo marčios viską slėptų, o kad atvertų visas „stubos“, klėties, kluono ir buvusio tvarto duris.
Ne šykštūs, o taupūs
Abu Rutkai – tikri savo karšto patriotai. Jie didžiuojasi, kad Suvalkija išaugino garsiuosius tautos patriarchus: Suvalkijoje yra gimęs Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Suvalkija, arba Sūduva, – regionas pietų–pietvakarių Lietuvos dalyje už Nemuno, todėl kartais vadinamas ir Užnemune. Svarbiausias šio regiono gyventojų verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Derlingos šio regiono žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kad jie buvo turtingiausi XIX–XX a. Lietuvos ūkininkai. Šiame krašte buvo daug išsilavinusių žmonių. „Stiprių ūkininkų šeimos buvo daugiavaikės. Tėvai daug dirbo, spaudė centą prie cento, kad vaikai galėtų mokytis. Jei ne įvairios suirutės, karas, sovietų okupacija, mūsų ūkiai būtų ne prastesni nei vokiečių ar švedų“, – tikino visą gyvenimą miškininku dirbęs Vydas. O kalbas apie tai, kad suvalkiečiai šykštūs, jis laiko nevertomis dėmesio, nes puikiai žino, kad jo seneliai ir tėvai buvo taupūs ir labai darbštūs. O kąsnio neskaičiavo nei sau, nei samdiniams.
Reikia ne tik senovės dvelksmo
Vydas nesupranta, kaip galima neturėti ką veikti, tinginiauti, gyventi kitų sąskaita. Daug ką sodyboje tvarkė pats, nes moka visus vyriškus darbus. Tačiau supratęs, kad kaimo turizmo reikia imtis iš esmės, teko apsispręsti ir pasinaudoti ES parama. „Romantika, senovės dvelksmas – puiku, bet atvykę į sodybą svečiai nori elementarių patogumų. Juk gyvename jau XXI amžiuje. Taigi parengėme projektą, kurio sąmata – daugiau nei pusė milijono, ir kibome į darbus“, – prisiminė pašnekovas. Pusę metų jis pats žiūrėjo, kaip einasi darbai. „Nepamiršiu to vaizdo, kai mūsų klėtyje įsikūrė architektas ir dirbo ten su nešiojamuoju kompiuteriu. Tada pamaniau: na va, kaip greitai viskas keičiasi. Tačiau visada žmonėms reikia svarbiausių dalykų – nuoširdumo, gerumo ir meilės. Šito mūsų sodyboje labai daug, nes čia atvažiuoja žmonės, kurie to, ką paminėjau, turi apsčiai“, – atviravo Aurelija. Ji tikino, kad nė karto nėra tekę su svečiais bartis ar dėl ko nors priekaištauti. Anot pašnekovės, etnografinę sodybą renkasi kultūringi žmonės, norintys švęsti jubiliejus, vestuves, krikštynas, giminės susitikimus.
Neturi priekaištų specialistams
Ši vasara Rutkų kaimo turizmo sodyboje – pirmoji po rekonstrukcijos. Tad įvertinti galima ne tik šeimininkų, statybininkų, bet ir paveldosaugininkų triūsą. „Kiekviena detalė buvo derinama su specialistais. Nepykome nė dėl vieno jų keliamo reikalavimo, nes visi jie buvo protingi ir argumentuoti. Visuose tualetuose ir vonios kambariuose sienos ne klijuotos keraminėmis plytelėmis, o iškaltos ąžuolinėmis lentomis, grindys – molio plytų imitacija. Daržinės stoge neleido daryti stoglangių, tad miegamuosiuose teko įrengti kondicionavimo sistemą. Negirdėjau, kad kas nors iš svečių dėl to būtų skundęsis“, – sakė Vydas. Išprusę ir puikų estetinį pajautimą turinti šeima suprato, kad reikia ieškoti vidurio tarp senoviškumo ir šiuolaikiškumo. Jie džiaugėsi, kad buvo leista ūkinių pastatų stogus dengti skarda, nes įsitikino, kad malksnų stogas, kuriuo dengtas namas, nėra praktiškas. „Nuo skardinio stogo sniegas lengvai nukrenta, o ant medinio laikosi labai ilgai. Kita bėda – kiaunės. Joms patinka graužti medines lenteles ir vesti vaikus po ekologišku etnografiniu mūsų namo stogu“, – juokavo Vydas.
Švenčia ir krikštynas
Ypatingos „Suvalkiečio sodyboje“ būna vestuvės. Dažniausiai jaunavedžiai nakvynei renkasi kuklų mergų kambarėlį klėtyje. „Ten, prie sienų, stovi dvi lovos. Kyla klausimas, o kaipgi miegoti? Nejaugi atskirai? Jaunamartė dažniausiai kukliai nuleidžia galvą, o jaunikis prašo sustumti lovas, – linksmai kalbėjo Aurelija. – Tada kviečiame į talką kitus vyrus ir iš dviejų lovų padarome vieną.“ Rutkai pasirūpina, kad jaunieji būtų ypatingai pagerbti. Pati Aurelija vadovauja proginėms apeigoms, kurios turi sakralinę prasmę. Ne viena pora, šioje sodyboje atšventusi vestuves, švenčia joje ir krikštynas. Smagūs būna ir giminės susiėjimai. „Tetulėms, kurios nori iki paryčių kalbėtis, nes reikia aptarti, kam kaip sekasi, įrengėme erdvų dvylikos vietų kambarį buvusiame tvarte. Toks pat atskiras kambarys skirtas ir dėdėms. Kalbos ten ilgai netyla, tad miega visi vos ne iki pietų“, – šypsodamasi pasakojo Aurelija. Gero miego paslaptis labai paprasta – sienos iškaltos pušinėmis lentomis. Ypač malonus jų kvapas veikia raminamai. Tuo įsitikino ir sodybos šeimininkas, kai po žvejybos įsikūrė tetulių kambaryje ir pabudo vos ne saulei leidžiantis.
