Šalčiams jautriausi žiediniai pumpurai, vaisinės šakutės, ūgliai. Pirmiausia pa­šala ūglių viršūnės, šerdis, popumpurinės šakučių dalys. Atsparesnės dalys yra mediena, žievė ir atspariausias brazdas. Kai pašala žiediniai pumpurai ar ūglių viršū­nės, tai laikoma mažu pašalimu, tačiau jis vais­medžiams pavojingas. Jei nesiimsime priemonių, ki­tais metais vaismedžiai gali dar labiau pašalti.

Yra dvi priežastys: kai nušala žiediniai pumpurai, tais metais augalas nežydi, bet formuoja žiedinius pum­purus. Dėl pašalimo būna sutrikusi augalo mity­ba ir žiedinių pumpurų formavimasis dar sustiprėja. Kitais metais toks augalas gausiai žydi, dar la­biau nusilpsta ir labiau pašala, nors būtų ir ne taip šalta žiema. Yra sakoma, kad pirmą šaltą žiemą vaismedžiai ištveria, o antrąją žūsta. Toks teiginys labai tinka slyvoms.

Kai vaismedžiai nedaug pašala, po šaltos žie­mos, pavasarį, patariama juos daug nugenėti. To­kiu genėjimu pašaliname nušalusias dalis, skatina­me augti naujus ūglius ir, svarbiausia, mažiau for­muotis žiedinių pumpurų. Atjauninti vaismedžiai greičiau sustiprėja ir geriau pakelia kitas šaltas žiemas.

Kai pašala vaismedžių mediena, pumpurai, dalis žievės ar brazdo, yra didelis pašalimas. Daugelio tyrėjų teigiama, kad tokių vaismedžių daug genėti negalima, nes jie sunkiai atsigauna, o dažnai visai žūva. Geriau tokiems vaismedžiams nieko neda­ryti, o laukti, kol išsprogs pumpurai. Dažniausiai tokių vaismedžių sprogsta miegantieji pumpurai ant storesnių šakų. Iš šakų atžalų — vilkūglių sprendžiama, kurioje vietoje turi būti šalinamos nušalusios šakos. Sakos šalinamos vasarą iki ge­riausiai augančių atžalų arba laukiama kito pava­sario.

Kai vaismedžiai stipriai pašala, dažniausiai nu­kenčia ir žievė. Tačiau žievė gali nušalti ir ne taip šaltą, bet nepastovią žiemą. Todėl visais pašalimo atvejais pirmiausia reikia stebėti kamieno pašali­mą ir jį gydyti. Kaip tai daryti, rašyta kamienų prie­žiūros skyriuje. Jeigu kamieną išsaugosime sveiką arba jį išgydysime, greičiau pasveiks ir visas vais­medis.

Kai vaismedžiai pašala, ne vien genėjimas svar­bu. Svarbu pataisyti sutrikusią mitybą. Po šaltų žiemų beveik visada padeda papildomas tręšimas azotinėmis trąšomis. Jeigu po šaltos žiemos būna sausas pavasaris, labai padeda vaismedžių laisty­mas.

Žiemos pradžioje, kai dar nebūna sniego, o šal­čiai siekia minus 20 °C, gali pašalti vaismedžių šaknys. Šaknims kritinė šalčio riba yra minus 12—14 “C. Pašalusiomis šaknimis vaismedžiai pa­vasarį išsprogsta ir dar auga iki vidurio vasa­ros, o apie birželio-liepos mėnesį pradeda nykti ir gali visai žūti. Kai šaknų pašalimas mažesnis, vaismedis nežūsta, bet ilgai neatsigauna.

Jeigu žiemą kurį laiką sode nebuvo sniego, o šalčiai siekė daugiau kaip minus 20 °C .pavasarį reikia pati­krinti vaismedžių šaknis. Po vaismedžio vainiku atkasama žemė iki šaknų. Pirmiausia tikrinamos smulkiosios šaknys. Jeigu jos pašalusios, būna pa­tamsėjusios - negyvos. Storesnių šaknų gali būti patamsėjusi šerdis, daugiau pašalusių ir mediena bei žievė ar brazdas.

Įsitikinus, kad vaismedžių šaknys pašalusios, reikia nugenėti daug vainiko šakų, kad šaknys ge­riau išmaitintų likusias. Taip pat reikėtų patręšti azotinėmis trąšomis, ypač trąšų tirpalu. Jeigu pa­vasaris sausas, reikia palieti. Kai išsiskleidžia lapai, reikia augalą maitinti pro lapus. Pirmą kartą nu-purškiama 0,3% karbamido tirpalu. Po dviejų savaičių purškiama vėl 0,5% tirpalu. Jeigu augalai vis neatsigauna, tręšiama dar vieną ar du kar­tus.

***

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 100 Lt vertės prancūziškos kosmetikos gamintojos "L'Occitane" dovanų čekį.