Pradėkime nuo pradžių – nuo sėklų – kodėl parduotuvėse jų nėra pirkti? Taip yra todėl, kad nepakanka į atsitiktinės žemės gumulą įmesti orchidėjos sėklą ir tikėtis, kad ji išdygs – dar ir todėl senaisiais laikais šie augalai buvo tokie brangūs ir ne vienam mokslininkui buvo galvos skausmas sudaiginti orchidėjos sėklas.
Subrendusioje orchidėjos sėklų dėžutėje jų esti tūkstančiai, o kartais ir milijonas – jos tokios mažos, kad dydį sulyginti galima su dulke – viena sėklytė tesveria vieną tūkstantąją miligramo dalį. Prancūzų mokslininkas N.Bernardas nustatė, kad orchidėjų sėklos sudygsta tik susijungę su tam tikromis mikroskopinių grybelių rūšimis.
Tik 1922 m. Amerikiečių mokslininkui L. Knudsonui pavyko sudaiginti orchidėjų sėklas sterilioje maistinėje terpėje, taip šiuos augalus paverčiant prieinamais ne tik Europos turtuoliams. Šio metodo pagalba galime džiaugtis įvairiausiais hibridais, kurie lengviau prisitaiko prie neidealių sąlygų mūsų namuose.
Mūsų, augintojų akį labiausiai traukia orchidėjų žiedai – dideli ir spalvingi, pačių įmantriausių formų, sukeliančių įvairias asociacijas ne tik žmonėms, bet ir šių augalų apdulkintojams, vabzdžiams. Skirtumas tik tas, kad žmonės supranta, kad tai asociacija – o vabzdys priima “už gryną pinigą”. Šie augalai potencialius apdulkintojus vilioja pačiais įvairiausiais būdais, tuo pranokdami kitus žiedinius augalus.
Viliojimo metodams priskiriama spalvos, formos, tam tikrų vabzdžių feromonus atitinkantys kvapai ir įvairūs kitokie būdai. Geltonžiedžiai Diuris atstovai, augantys Australijoje, turi infraraudonųjų spindulių taškelį, esantį ant žiedo lūpos, kurį “nukopijavo” nuo šalia augančių Fabiacea (lt. pupinių) šeimos augalų. Šis taškelis vilioja vabzdžius, kurie paprastai maitinasi tik pupinių šeimos augalų išskiriamu nektaru. Tokiu būdu ši orchidėja praplečia savo potencialių apdulkintojų sąrašą.
Kitas neįprastas, bet, pasirodo, gerai pasiruošus, labai veiksmingas metodas yra dar sudėtingesnė apgaulė. Tokį metodą geriausiai įvaldę yra ofrio (Ophrys) atstovai. Jų žiedai primena kurios nors rūšies vabzdį, negana to, dar ir kvapą skleidžia būdingą būtent tai vabzdžio rūšiai. Išvaizda ir kvapas labai įtikinamai apgauna tos rūšies patinėlius ir jie tuojau bando poruotis su “patele apgavike” tokiu būdu polinarijos prilimpa prie vabzdžio pilvelio ir vėliau pernešamos ant kito žiedo apgaviko. Daugiau nei pusė Europoje augančių orchidėjų tokiu būdu apgaudinėja vabzdžius.
Didysis angrekas (Angraecum sesquipedale) patvirtino Čarlzo Darvino iškeltą teoriją, kad augalai yra priklausomi nuo tam tikros, kartais vos vienos, rūšies vabzdžio. Dar 19 amžiuje Č.Darvinas iškėlė teoriją, kad tik vabzdys, galintis pasiekti nektarą, sugeba apdulkinti žiedą. Jo žodžiais, tai turi būti “kažkoks didelis drugys, turintis labai ilgą siurbtuką”.
To meto entomologai nepriėmė šios informacijos rimtai ir tik praėjus 40-šimčiai metų ši teorija buvo patvirtinta – naktinis drugys Xanthopan morgani praedicta, turintis 30 cm ilgio siurbtuką, buvo atrastas Madagaskare. Būtent tokio ilgio pentiną (nektarinę) turi didysis angrekas.
