Kaip apsisaugoti nuo žaibo

Kaip ir kiekvieną pavasarį išgirdus pirmą žaibo trenksmą, pagalvojame, ar reikalingas žaibolaidis. Kurie turi įsirengę žaibolaidį pagalvoja, ar jis patikrintas, ar gerai veikia. Žaibolaidis turi atlaikyti ne vieną žaibo iškrovą. Daugelio klimatologų nuomone 2014 m. bus dar radikalesni, nes šylant klimatui, audros tik stiprės, toliau augs kritulių kiekis, kartu ilgės sausringi periodai, tai lemia ir žaibavimo intensyvumo augimą, nors šie reiškiniai nebūtinai tiesiogiai susiję su visuotiniu atšilimu.

Gamtoje žaibas yra natūralus būdas išsaugoti elektrinę pusiausvyrą tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Žaibo temperatūra siekia iki 30000 laipsnių žaibo šerdyje, o žaibo judėjimo greitis siekia 100 tūkstančių kilometrų per sekundę Dauguma žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė – apie 60 - 170 kiloamperų, kai kurie žaibo išlydžiai užfiksuoti iki 290 kiloamperų.

Žaibas – tai galingas aukšto potencialo elektros energijos išlydis, kuris susidaro atsiradus skirtingiems potencialams tarp įsielektrinusių audros debesų ir žemės, tarp gretimų debesų ir tame pačiame debesyje. 

Žaibo poveikis yra dvejopas. Pirmiausia minėtinas tiesioginis griaunamasis, terminis žaibo išlydis, taip pat - išlydžio metu visais dažniais kintantis magnetinis laukas. Dažniausiai žaibą “traukia” anomalios, patogeninės zonos, povandeninės srovės, aukšti statiniai, įvairios paskirties bokštai, atvirose vietovėse ant aukštumų stovintys pastatai.

Žaibo pasekmės yra sukelti gaisrai, žmonių žūtis, sugadinta elektros ir kita elektroninė įranga. Žaibas ir antriniai jo poveikiai daro didelę įtaką elektros tinklų, pramonės įmonių , ryšių infrastruktūros, medicinos, IT ir kitų ūkio subjektų veiklai. Dėl žaibo sukeltų pasekmių patiriami dideli ekonominiai nuostoliai, prastovos įmonių veikloje, sugadinama įranga, sutrinka ryšiai ir procesai IT veikloje. Naudojant daugiau elektroninės įrangos ir prietaisų, Lietuvoje žaibo ir antrinių jo reiškinių sukelti nuostoliai skaičiuojami tūkstančiais litų.

Norėdami prognozuoti ir numatyti prevencines priemones apsaugai nuo žaibo ir sukeltų pasekmių, mokslininkai įdiegė Europos žaibų intensyvumo monitoringo sistemą , sistema laisvai prieinama, veikia realiame laike, žaibų intensyvumą atvaizduojant žemėlapyje. 

Internetiniame tinklapyje http://www.blitzortung.org/, žaibo aptikimo sistema suteikia galimybę, realiame laike stebėti žaibo iškrovų intensyvumą. Ši sistema fiksuoja žaibo atmosferinius elektromagnetinius impulsus. Ji susideda iš kelių žaibo imtuvų ir stočių tinklo. Lietuvoje žaibo išlydžių intensyvumą, galima pažiūrėti tinklapyje http://www.meteo.lt/. Žaibų detektoriai 350 km spinduliu aptinka daugiau kaip 90 % visų žaibų išlydžių. Sistema taip pat veikia realiu laiku. Kosmoso mokslo ir technologijų centro mokslininkų (NASA) duomenimis per metus vidutiniškai žemę pasiekia 44 ± 5 žaibo iškrovos per sekundę.

Tikimasi, kad perspėjimų sistema apie numatomą šių reiškinių atsiradimą suteiks galimybę laiku imtis priemonių ir išvengti sunkių padarinių, numatyti prevencines priemones (arba kiek įmanoma juos sumažinti). 

Šios sistemos statistiniais duomenimis ir analize galės naudotis projektuotojai, projektuodami apsaugos nuo žaibo sistemas, taip išvengdami nenumatytų rizikų.

Siekiant apsisaugoti nuo šių gamtos reiškinių įrengiamos įvairios - žaibosaugos sistemos, priklausomai nuo apsaugos kategorijos, pastatų aukščių ir konfigūracijos, naudojamos įrangos. Netinkamai įrengta apsauga nuo žaibo (pvz., neįrengtas potencialų išlyginimas, neužtikrinta sujungimų kontaktų pereinamoji varža, bloga įžeminimo įrenginio varža, neteisingi skaičiavimai) vietoje apsaugos gali sukelti statinių gaisrus, sugadinti įrengimus ir prietaisus.

Kaip teigia UAB Staltika žaibosaugos sistemų projektuotojas Kęstutis Narkevičius, tai yra pakankamai sudėtingi inžineriniai įrenginiai, kuriems būtini atskiri projektai ir rizikos įvertinimas. Būtina parinkti tinkamiausią pastatui žaibosaugos sistemą, apskaičiuoti perdengimo zonas (t.y. plotą, kurį žaibolaidis turi apsaugoti) pagal pastato kategoriją, tinkamai parinkti medžiagas įžeminimo, žaibolaidžio ir apsaugos nuo viršįtampių įrengimui. Projektuojant ir įrenginėjant žaibosaugos sistemas būtina vadovautis STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo“. „Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“, bei šio reglamento nuorodomis į kitus dokumentus.

Pasyvioji apsauga nuo žaibo – įšorinei apsaugai nuo žaibo smūgių statomi atskirai stovintys arba pastatyti ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų žaibolaižiai. Dažniausiai jie vadinami Faradėjaus, Franklino ir trosiniais žaibolaidžiais. Įrengiami žaibo priėmikliai, priimantys žaibo smūgį ir nutekinantys žaibo energiją į žeme. Šios sistemos principas yra tas, kad visi įrenginiai, iškilę aukščiau statinio stogo, yra pajungti prie bendros žaibosaugos sistemos arba yra apsaugoti atskirais žaibolaidžiais. Trosiniais žaibolaidžiai dažniausiai apsaugomos naftos talpyklos, sprogių medžiagų talpos, sprogių medžiagų sandėliai.

Aktyvioji žaibosauga – statinio apsaugai nuo tiesioginio žaibo poveikio skirtas įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį. 

Kaip komentuoja ABB kompanijos Lietuvoje žaibosaugos įrangos atstovas Dmitrijus Lomonosovas, aktyviajame žaibolaidyje sumontuota elektroninė įranga, kuri perkūnijos metu per sekundės dalis prieš žaibo išlydį ima skleisti aukšto dažnio impulsus. Dėl to žaibolaidis sukuria vainikinį išlydį, kuris sukuria jonizuotą kanalą (atvirkštinį išlydį) žaibui nukreipti į žaibolaidį. Šis jonizuotas kanalas sąlyginai padidina žaibolaidžio aukštį ir daug kartų praplečia jo apsaugos zoną. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos zona siekia iki 100 metrų, priklausomai nuo žaibosaugos kategorijos, sumontavimo aukščio (ne mažiau 2-6 m. virš aukščiausios statinio dalies) ir aktyvinio žaibolaidžio gamintojo nurodytų parametrų. Aktyviniai žaibolaidžiai tikrinami specialia gamintojo įranga.

Norint gerai apsisaugoti nuo žaibo, elektrostatinės iškrovos ir komutacinių viršįtampių, elektros įrangoje reikalinga patikima įžeminimo sistema. Žaibosaugos įžemintuvo varža turi būti ne didesnė kaip 10 omų. Dėl žaibo išlydžio geresnio srovės sklidimo įžemintuvą turi sudaryti ne mažiau kaip du įžemikliai ir visų įžeminimo laidininkų įžemintuvai turi būti sujungti tarpusavyje.

Labai svarbi žaibosaugos dalis yra apsauga nuo viršįtampių. Tai yra žaibosaugos dalis sauganti nuo elektros tinklo perjungimo procesų ir žaibo sukeltų viršįtampių, statinių krūvių, elektros ir silpnų srovių tinkle, elektrotechnikos ir elektronikos prietaisus.

Pastatuose elektros maitinimo grandinėse montuojamos trys (T1;T2;T3) pakopos iškroviklių. Pirmos pakopos iškrovikliai montuojami įvaduose, antros pakopos paskirstymo skydeliuose, trečios prie saugomos įrangos, prietaisų. Panašiu principu nuo viršįtampių apsaugomos ir telekomunikacinės, kompiuterinės sistemos. 

Praktika rodo ,kad pastate pilnai įrengus (žaibosauga, įžeminimas, potencialų išlyginimas, apsauga nuo viršįtampių) įvairių trikdžių elektros perdavimo ir silpnų srovių grandinėse sumažėja apie 30-40 procentų.

Žaibosaugos, apsaugos nuo viršįtampių ir potencialų išlyginimo sistemos kaina pastato kainoje sudaro apie 0,02-0,04 procentai bendros įrengimo vertės, įvertinus žaibo pataikymo galimas pasekmes ir visas galimas rizikas, dėl žaibosaugos įrengimo būtinybės pastatų savininkams neturėtų kilti abejonių.

PAGD prie VRM Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Prevencijos organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Laimonas Stulginskas primena, kad išorinė statinių apsauga nuo žaibo privaloma ir statybos techninio reglamento STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ (Žin., 2009, Nr. 138-6095) reikalavimai taikomi naujai projektuojamiems, statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems visų paskirčių statiniams, įvertinus riziką pagal LST EN 62305-2 reikalavimus, išskyrus:
– visų paskirčių nesudėtingus statinius;
– gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatus (namus);
– gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatus (namus);
– pagalbinio ūkio paskirties pastatus;
– susisiekimo komunikacijas;
– inžinierinius tinklus;
– kitus statinius (hidrotechninius statinius, sporto paskirties inžinerinius statinius ir kt.).

Statinių, kuriems žaibosauga pagal minėto normatyvinio statybos techninio dokumento nuostatas nėra privaloma įrengti, savininkai turi teisę, bet ne pareigą, spręsti įsirengti arba ne jų statiniams apsaugos nuo žaibo įrenginius.

Išorinė statinių apsauga skirstoma į keturias išorinės statinių apsaugos klases. Žaibosaugos sistemos tikrinimo periodiškumas yra nustatytas minėtame reglamente, kuris yra:
I ir II apsaugos klasės pastatams apžiūra atliekama kas 1 metai, tikrinimas kas 2 metus.
III ir IV apsaugos klasės pastatams apžiūra atliekama kas 2 metai, tikrinimas kas 4 metus.
Naudojant apsaugos nuo žaibo įrenginius sprogioje ar chemiškai aktyvioje aplinkoje, apžiūrą reikia atlikti kas 6 mėn., o patikrinimą kas 1 metai.

Apsaugos nuo žaibo sistemos apžiūra visada atliekama po uraganinio vėjo, potvynio, žemės drebėjimo, gaisro ir intensyvios audros, žaibo išlydžio, remonto darbų arba žaibosaugos sistemos remonto. Apžiūra atliekama norint įsitikinti, ar statinio struktūros pakeitimai nereikalauja papildomos apsaugos nuo žaibo sistemos įrengimo, nenutraukti jungiamieji laidininkai, tvirtinimo armatūra nesutrūkusi, jos būklė gera, ar įranga nepažeista korozijos, ar įžeminimo įrenginys tvarkingas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis