Patarimai, kaip auginti laimės medį

Storlapis (storalapis) – viena iš tų nereiklių kambarinių gėlių, kurias galime auginti kiekvienas iš mūsų. Tačiau tai, kad jis paprastas, nereiškia, kad prastas. Nedidelius medžius primenančius storlapius galima auginti kaip bonsai medelius, o liaudiškas jo pavadinimas „laimės medis“ greičiausiai neatsirado iš niekur – teigiama, kad auginantys šį medelį, gali tikėtis į namus pritraukti laimę bei turtus.

Storalapis (lot. Crassula) kartais yra pavadinamas ir pinigų medžiu, nors dažniau šiuo vardu vadinamas zamiokulkas (Zamioculcas). Labiausiai Lietuvoje paplitusi rūšis yra tikrasis storlapis (Crassula ovata), tačiau namuose galima auginti ir kitas rūšis, pavyzdžiui Crassula arborescens, Crassula tetragona, Crassula pyramidalis ir kt. Gamtoje aptinkama apie 300 šių augalų rūšių.


Tikrasis storlapis pasižymi sumedėjusiu kotu ir storais, blizgiais lapais. Nors juos, ko gero, ir galime vadinti skiriamuoju augalo bruožu, šis augalas taip pat ir žydi. Storlapių žiedai yra smulkūs, jie gali būti balti, rožiniai ar net ryškiai raudoni. Dažniausiai kambaryje žydi būtent tikrasis storlapis, tačiau tik tuo atveju, jei jam užtenka saulės šviesos, be to, augindami jauną augalą žiedų galite ir nesulaukti – šie augalai dažniau žydi būdami seni. Kad storalapis pražystų, patariama ramybės periodu (nuo rudens ar per žiemą) laikyti jį vėsiau ir sausiau. Augalas gali užaugti labai didelis ir siekti netgi 1-1,5 metro aukštį, todėl norint išlaikyti norimą formą, jo ūglius reikėtų genėti. Tiesa, kol jis žydi, reikėtų susilaikyti nuo kitos veiklos – jo nekarpyti ir palaikyti tuos pačius priežiūros įpročius. „Jei augalas žydi, nieko papildomai daryti nereikia. Jeigu labai reikia persodinti, paformuoti ar pagenėti, reikia palaukti, kol jis peržydės. Kitu atveju, net ir nešioti iš vienos vietos į kitą nereikėtų. Tai augalui gali nepatikti ir jis pradės mesti pumpurus ar žiedus“, – pataria Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Gėlininkystės kolekcijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Judita Varkulevičienė.


Dirvožemis. Vazonuose auginami storalapiai, mėgsta smėlingą, laidų dirvožemį. Storalapiai yra sukulentai ir auga panašioje terpėje kaip ir kaktusai, todėl galite paprasčiausiai nusipirkti specialaus dirvožemio kaktusams. Naudojant įprastą dirvožemį, nepakenks ten įmaišyti šiek tiek smėlio, o drenažui pagerinti vazono dugne galima įmaišyti akmenėlių ar žvyro. Storalapį rekomenduojama persodinti maždaug kas dvejus-trejus metus. „Persodinti reikia labai retai, nebent matote, kad vazonas tapo per mažas. Mažesnį augalą galima persodinti kas du metus, kadangi taip atnaujiname ir žemę. Žemė turėtų būti skirta kaktusams – daugiau smėlio, mažiau durpių, jų apskritai beveik nereikėtų. Žemė turėtų būti pralaidi tiek orui, tiek vandeniui. Sodinti reikėtų pavasarį – kovo, balandžio mėnesiais“,- pasakoja pašnekovė.


Shutterstock nuotr.


Kartais patariama persodinant į vazoną dar įdėti ir smulkią monetą – augimui tai jokios įtakos neturi, tačiau tikintys, kad tam tikri augalai gali pritraukti į namus turtus ir laimę, šį smulkų ritualą atlieka norėdami augalą paskatinti.


Vieta. Storalapiai natūraliai auga Pietų Afrikoje, Australijoje, Viduržemio jūros regione – tose vietovėse, kur natūraliai yra sausiau. Natūralių sąlygų jiems, žinoma, vargu ar atkursime, tačiau vasarą šias gėles galima išnešti į lauką, daugelį rūšių galima laikyti ir tiesioginėje saulės šviesoje ant palangių, tiesa, geriau prie šviesos pratinti pamažu. Kai kurios rūšys nuo didelio saulės kiekio keičia lapų spalvą. Minimali temperatūra žiemą siekia apie 10 laipsnių, tačiau optimaliausia laikyti jį 17-18 laipsnių temperatūroje.


Laistymas ir tręšimas. Storalapius reikėtų laistyti negausiai, tačiau reguliariai. Šiltuoju laikotarpiu, reikėtų laistyti dažniausiai, apie kartą per savaitę, rudenį šiek tiek rečiau (maždaug kas 10 dienų), o jei augalas žiemą laikomas žemoje temperatūroje, laistymą reikia dar labiau apriboti ar netgi visai sustabdyti iki pavasario. Tręšti geriausia vasarą iki lapkričio mėnesio, specialiomis, silpnesnėmis kaktusams skirtomis trąšomis arba kompleksinėmis kambarinių augalų trąšomis, vėliau palikti augalą ramybės periodui iki pavasario ir jo netręšti. Vasarą tręšiama reguliariai maždaug kas kas 10-14 dienų. Rudenį tręšimą reikėtų pradėti retinti.


Viršutinis dirvožemio sluoksnis vazone turėtų būti sausesnis, tad kartais vandenį rekomenduojama pilti į lėkštelę po vazonu – augalo šaknys pasiims reikiamą drėgmės kiekį. Šis augalas vandens atsargas gali kaupti lapuose, todėl net ir pamiršus augalą palaistyti, jis galės išgyventi ilgesnį periodą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis