Ryški žvaigždė
Vienas garsiausių poparto dailininkų Andy Warholas, nutapęs Marylin Monroe, visą gyvenimą žavėjosi kultinėmis kino ir muzikos žvaigždėmis. Pirmasis aktorę vaizduojančios jo serijos kūrinys – „Marilyn diptych“, sukurtas 1962 metais, vos tik Marilyn Monroe pasitraukė iš gyvenimo, ir žiniasklaida ėmė po kaulelį narstyti šią aktualiją. Andy Warholas nuo jų neatsiliko, tik kitomis priemonėmis pateikė savitą tragiško likimo aktorės įvaizdžio interpretaciją. Jo kūrinį galima pavadinti replikos replika, mat jam panaudota nuotrauka (nors dailininkas puikiai piešė).
Šilkografine spauda jis ant drobės atspaudė 50 vienodų padidintų aktorės atvaizdų iš 1953 metų spaudos nuotraukos, padarytos filmuojant filmą „Niagara“. Kairėje dipticho pusėje yra 25 spalvingi atvaizdai, dešinėje tiek pat jų imituoja nublukusius negatyvus. Kritikai tvirtina, kad kontrastingos paveikslo dalys – tai aktorės gyvenimo ir mirties alegorija. Dar jie pastebi, kad Andy Warholas atskleidė Marilyn sielos esmę: ryškios spalvos – tik kaukė, po ja slepiasi žvaigždės tragizmas, ir jį galima įžvelgti pusiau primerktose akyse. Beje, pats dailininkas nebuvo linkęs komentuoti savo kūrybos. O šiandieniniai vertintojai pagyrų dosnūs: 2004 m. „The Guardian“ sudarytame 500 garsiausių šiuolaikinio meno kūrinių sąraše šis paveikslas užima garbingą trečiąją vietą.
Per keturis mėnesius menininkas sukūrė dar daugiau Marilyn Monroe portretų: tas pats veidas, tik vis kitaip nuspalvintas, kartojamas visuose skirtingo dydžio ir formato paveiksluose. Andy Warholas ne veltui pasirinko dešimties metų senumo nuotrauką, kur Marilyn Monroe pirmą kartą parodoma kaip baltaplaukė sekso ikona akinama šypsena. Panaudojęs trafaretinę spaudą menininkas supaprastino jos veido bruožus: plokščiame piešinyje aktorės veidas tapo įsimenamu ir atpažįstamu prekės ženklu. Tokį įspūdį sustiprina įkyrus masinei komunikacijai būdingas pakartojimas ir rėksmingos spalvos – kiekvienas portretas buvo dramatiško spalvų ir šešėlių derinimo eksperimentas. Andy Warholas parodė publikai pasaulį, kuriame individualumas neegzistuoja. Tiesa, jam pačiam šiuo paveikslu dar ir kaip pavyko įtvirtinti savo išskirtinumą ir individualų braižą...
Andy Warholas išgarsino popartą (ir neblogai iš jo uždirbo), įtvirtinęs tradiciją paveiksluose vaizduoti populiariausius masinio vartojimo objektus jam įprasta „nuotraukų spalvinimo“ technika.
Rėksmingai spalvinga asmenybė
Dailininkas, dizaineris, prodiuseris, režisierius, kolekcininkas, rašytojas Andy Warholas gimė 1928 metais Pitsburge (JAV) išeivių iš dabartinės Slovakijos šeimoje. Jo tėvai buvo darbininkai, šeima gyveno skurdžiai (gal todėl vėliau jį taip žavėjo elito spindesys). Vaikystėje sunkiai sirgęs ir ilgam prikaustytas prie lovos pradėjo piešti banalius buities reikmenis, komponavo koliažus iš žurnalų iškarpų, rinko žvaigždžių nuotraukas – menininkas tvirtino, kad jau tada susiformavo išskirtinis jo stilius, vėliau padėjęs pasiekti didžiulę šlovę. Įgijęs grafikos dizainerio išsilavinimą 1949 metais persikraustė į Niujorką – neribotų galimybių, kūrybine laisve alsuojantį miestą, kur pradėjo reklamų kūrėjo ir žurnalų (tokių kaip „Vogue“ ir „Harper's Bazaar“) dailininko karjerą.
Vos trečią dešimtį įpusėjęs Andy Warholas išgarsėjo originaliomis reklamomis (ypač skirta prabangiems kompanijos „I Miller“ batams), jo pajamos per metus siekė šimtą tūkstančių dolerių, tačiau vyras svajojo ir apie menininko karjerą. Ją taip pat pradėjo sėkmingai: užteko ir talento, ir patirties pasiūlyti vartotojui tai, ko jam reikia...
1960–1962 metais Andy Warholas sukūrė sensacingą paveikslų seriją – juose vaizdavo sriubos „Campbell“ skardines. Meno kritikai iš karto atkreipė dėmesį: vieni jo kūrinius vadino masinės vartotojiškos kultūros atspindžiu, kiti kalbėjo apie neeilinį gebėjimą įžvelgti įprastų daiktų estetiką.
„Man patinka nuobodūs daiktai“, – tvirtino Andy Warholas (jo dėka mums jie taip pat patinka). Monotoniškas to paties motyvo kartojimas tapo skiriamuoju jo kūrybos bruožu. Tik sriubos skardines, kokakolos butelius ir banknotus pakeitė to meto visuomenės dievaičių – Holivudo ir kultinės muzikos žvaigždžių, žymių politikų ir kitų garsenybių (E. Presley, J. Onassio, M. Jaggerio, L. Mineli, Lenino, Mao) – veidai.
Likimo korekcija
Daugelį darbų Andy Warholas sukūrė savo studijoje, kurią vadino „Factory“. (Čia nuolat sukiojosi iki šimto įvairaus plauko žmonių, vyko vakarėliai su daugybe alkoholio ir narkotikų, mieste apie juos sklandė neįtikėtini gandai...) Pasamdęs jaunų dailininkų komandą menininkas studijoje pradėjo masinę savo paveikslų gamybą: kasdien būdavo atspaudžiama iki 80 kūrinių, 1962–1964 m. jų „iškepta“ apie 2 tūkstančius. Beje, šio laikotarpio kūriniai aukcionuose dabar kainuoja brangiausiai.
Nieko keista, kad taip suvokdamas pasaulį ir tarsi iš atskirų kadrų dėliodamas paveikslus Andy Warholas susidomėjo ir kinu bei kitomis alternatyviojo meno formomis, ėmė kurti filmus, prodiusavo roko grupę „The Velvet Undergound“, sukūrė „Rolling Stones“ grupės vieno sėkmingiausių albumų „Sticky Fingers“ (1971 m.) viršelį. (Beje, 2003 metais televizijos kanalas VH1 šį viršelį pripažino geriausiu visų laikų muzikos istorijoje.)
Tiesa, Andy Warholas nenustojo ir tapyti, tik likimas pakoregavo paveikslų tematiką...
1968 metų dieną viena menininko gerbėjų Valerie Solanas šovė į jį ir sunkiai sužeidė. Nors gyvybę pavyko išgelbėti, sveikata sušlubavo. Po pasikėsinimo Andy Warholas labai pasikeitė – kūriniuose įsivyravo mirties motyvas: jis vaizdavo avarijas, katastrofas, savižudybes, laidotuves (už tai buvo kaltinamas amoralumu). Mirė jis 1987 metais.
Ne penkiolika šlovės minučių
Andy Warholo lūpoms priklausanti sentencija „penkiolika šlovės minučių“ jam pačiam netinka: menininko kūriniai graibstomi aukcionuose iki šiol – tapę masinio vartojimo produktais įkūnija komercinę poparto sėkmę.
X Visus savo pinigus (šimtą milijonų dolerių) Andy Warholas paliko savo vardo fondui – jis ir dabar skiria menininkams apdovanojimus.
X 1994 metais Pitsburge atidarytas 7 aukštų menininko kūrybai skirtas muziejus: jame eksponuojama 900 paveikslų, 4000 nuotraukų, 4350 filmų.
X 2013 metais Andy Warholo kūriniai pripažinti geriausiai parduodamais (Pablo Picasso darbai liko antroje vietoje...). Labiausiai aukcionuose vertinami 1962–1964 metų paveikslai. Jų kaina kartais siekia ir 100 mln. dolerių.
X 2011 metais kompanija „The Campbell Soup Company“ pagamino riboto skaičiaus konservuotų sriubų „kolekciją“, skirtą paveikslo sukūrimo penkiasdešimtmečiui. Skardinės buvo raudonos, mėlynos, žydros, žalios ir geltonos spalvų – tokios, kaip jas nuspalvino Andy Warholas.
